rašyk.lt: „Kita vertus...“ Violeta Kelertienė

Violeta Kelertienė (g. 1942 m. Kaune) – literatūros tyrinėtoja, kritikė, vertėja. Nuo 1984 m. dėsto Ilinojaus universitet (Čikaga) Lituanistikos katedroje, nuo 1993 m. jos vadovė.

Literatūros mokslas ir ypač literatūros kritika Lietuvoje gyvena ne pačius geriausius laikus. Trūksta diskusijų apie literatūros vertinimo kriterijus, drąsaus šiandien populiarių kūrinių aptarimo, menkai teatnaujinami metodologiniai literatūros mokslo pagrindai. Todėl džiaugiesi skaitydamas Ilinojaus universiteto Lituanistinių studijų centro vadovės, profesorės Violetos Kelertienės straipsnių apie lietuvių literatūrą rinkinį. Autorė rašo konceptualiai, jos mintis aiški, paremta racionaliais argumentais, savo metodologines pozicijas, pavyzdžiui, feminizmo ar postkolonializmo teorijas, ji trumpai pakomentuoja. Galbūt ne su visomis V. Kelertienės mintimis norisi sutikti, bet jos straipsniai įdomūs, žadina mintį, kviečia svarstyti, nes diskusinė erdvė tikrai suformuojama. V. Kelertienė žvelgia į lietuvių literatūrą iš kito literatūrinio konteksto, bet jos tikslai labai vaižgantiški - literatūrinių „perliukų“ ieškojimas. Kritikė myli lietuvių literatūrą ir kartais gal net per daug jai atlaidi atsižvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais. Tik vėlyvuosiuose jos straipsniuose padidėja visai pagrįsta ironijos dozė.

V. Kelertienė daugiausia dėmesio skiria pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių prozai, bet aptardama kokį nors literatūros aspektą, tarkim, moters paveikslo kūrimą ar prozinio pasakojimo formas, ji tyrinėja ir ankstyvąją lietuvių rašytojų kūrybą - Žemaitės, Šatrijos Raganos, ankstyvąją Vienuolio prozą. Plataus XX amžiaus Vakarų literatūros konteksto panaudojimas, Naujosios kritikos, struktūralizmo pamokos, geras rusų formalizmo ir pasakojimo technikų teorijos išmanymas, be to, išsiugdyta literatūros kritiko intuicija ir noras suprasti Lietuvoje vykstančio literatūrinio gyvenimo peripetijas suformuoja netradicinius kūrinių vertinimus bei plačius ir intriguojančius literatūros reiškinių apibendrinimus.

Dalis šios knygos tekstų yra vertimai iš anglų kalbos, taigi jie buvo skirti ne lietuvių skaitytojui. Šie tekstai keliais požiūriais ypatingi. Pristatant kitakalbei publikai lietuvių rašytojus, reikėdavo bent trumpai supažindinti su Lietuvos istorijos, kultūrinio gyvenimo ir literatūros tradicijomis, ir tai V. Kelertienė daro su dideliu išmanymu ir taiklumu. Reikia nepamiršti, kad jos tikslas buvo sudominti skaitytoją lietuvių literatūra, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Ramūno Klimo ir kitų rašytojų kūryba. Šiandien skaitant tokias apžvalgas, kokia spausdinama lietuvių prozos antologijos „Come into My Time“ įvade, atrodo, kad gal niekas taip stropiai ir nefiksavo tematinių atsinaujinimų bei kitų mūsų prozos pokyčių paskutiniais sovietinės epochos dešimtmečiais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Istorinės situacijos ir literatūros kontekstų, pavyzdžiui, cenzūros įtakos sovietinių laikų lietuvių literatūrai aptarimai yra neatskiriama V. Kelertienės straipsnių dalis. Dvi stambiosios šios knygos temos - feministinės kritikos testas lietuvių literatūrai ir postkolonializmo problematikos aptarimas - beveik neatsiejami nuo istorinių komentarų, kurie, ypač aptariant moters vaizdavimą, priartėja prie publicistinių samprotavimų.