Kišeninis moterų atlasas

Knygos centre – socialiniame užribyje esančių trijų moterų ir vieno homoseksualaus vyro gyvenimo istorijos. Nė vienas nenorėtume gyventi taip, kaip jie, bet deja apsižvalgę lengvai surastume šių veikėjų prototipų savo aplinkoje, o gal net suprastume, kad esame vienas iš jų. Personažai turi lyg kokį nuosprendį: jie gyvena Varšuvos Ochotos darbininkų rajone. Panašių vietų būtų galima rasti ir Vilniuje, Kaune ar bet kurioje Rytų Europos valstybėje. Tokie rajonai siejami su asocialiais žmonėmis, socialine nelygybe, skurdu, nusikalstamumu.

Apysakų veikėjai - gyvenimo tikslo neturintys, viskuo nusivylę, jautrūs sau ir aplinkai. Jie yra pasmerkti nerasti savosios tapatybės. Personažų paveikslai yra ekspresyvūs, turintys savotiško žavesio, kartais kiek perspausti, pavyzdžiui, paauglė Marysia, gadinanti, laužanti viską, kas yra aplinkui. Visi veikėjai nesutaria su tėvais, išskyrus ryšininkę, kurios tėvai žuvo per karą. Šis įvykis palieka tokį gilų rėžį, kad Marija visą gyvenimą yra apimta vidinės kančios. Taipogi knygoje vyrauja  patriarchalinė satvarka – moters vaidmuo yra sumenkinamas, moters laimė tiesiogiai priklauso nuo vyro padėties visuomenėje, pajamų. Kita vertus, vyras gyvenantis be moters irgi sukelia daug klausimų ir abejonių aplinkiniams – visi spėlioja, ar Marijonas yra homoseksualus, nes niekada nebuvo vedęs.

Visuose kūriniuose sutinkame savotišką veikėją – turgų. Jis turi nustatytas taisykles, tradicijas, tarsi visų mikrorajono blogybių simbolis. Veikėjai turi skirtingą santykį su turgų: Mankai tai vieta, kur galima gauti kokį nors grašį, ryšininkei Marijai - vieta, kuri sukelia skaudžius vaikystės prisiminimus, Marijonas turguje tik moteriškų daiktų pirkėjas, paauglei Marysiai turgus yra jos maišto vieta. Turgus yra lyg šventovė, kurioje nulemiamas kiekvieno veikėjo likimas. Tačiau maištaujanti paauglė padega turgų, tarsi bandydama parodyti, jog jos likimas nebus nulemtas, o ji pati gali valdyti savo gyvenimą.

Skaitant šią knygą nejaučiama depresinė nuotaika, nors siužetai tikrai liūdnoki, bet Sylvia Chutnik į pagalbą pasitelkia ironiją, juodąjį humorą. Pasakojimai neretai yra sukrečiantys: skaitydamas, nežinai ar juoktis, ar verkti. Pavyzdžiui, alkoholikė Manka patiria persileidimą, iš jos gimdos iškrenta gemalas. Manka nusprendžia jį „auginti“ kaip savo dukrą. Ji svarsto kaip pavadinti gemalą: „.. kokį duoti vaikui vardą? Išdžiūvėlis, šašas, krešulys, pūlinys, atmata?“ (p. 58).

Rašytoja nei smerkia, nei gina savo kuriamus personažus. Viskas vaizduojama dokumentiškai: pateikiami faktai, istorijos nuo gimimo iki mirties be jokių gilių filosofinių pamąstymų. Nenuostabu, kad knygos pavadinime yra žodis atlasas, reiškiantis žinyną, faktų rinkinį.

Nepaisant tragiškų istorijų, knyga palieka gerą įspūdį. Gal todėl, jog skausmingi, tikroviški dalykai pasakojami, kaip jau minėta, ironiškai, galbūt, kad knyga parašyta tikrai neblogu stiliumi (gyva kalba, gatvės žodynas, ryškus pasakotojas), o jos veikėjai įstringa į atmintį ilgam.