Kilpa

Nepamenu, iš ko girdėjau pasakymą, kad „visi latviai gyvena Rygoje„. Pasirodo, jie turi ir kaimų, ir dar kokių – į tuos kaimus sugrįžtama gyventi iš miesto. Jau ne viename šiuolaikinės latvių rašytojos romane atpažįstu šį grįžimo į gimtąjį kaimą motyvą – atsigręžimą į protėvius, į savo šaknis.

Kilpa – dviprasmiškas pavadinimas: asocijuojasi su virve, bet iš tikrųjų nurodo Malienos kraštą Latvijoje. Ten yra toks kaimas, kur skraidžioja aitvarai, laksto vilkolakiai ir veisiasi žalčiai su aukso karūnomis ant galvų bei daugybė kitokių mitinių būtybių. Kilpos gyventojai irgi ne iš kelmo spirti: Žaltienė kalba rimuotais išminties perlais, o Gyvatienė praranda regėjimą, bet vėliau mistiniu būdu jį atgauna.

Menininkas Noa parvažiuoja į Kilpą, kur kadaise mokėsi tapybos iš seno Meisterio, ir sužino, kad turi dukterį. Toji Rygoje bendrauja su prekeiviais narkotikais ir samprotauja apie rūšių išgyvenimą. Nes Rygoje, o ir visoje Latvijoje, darosi tikra velniava: turbūt nereikia pasakoti, kad pusė gyventojų emigravo, o kita pusė prekiauja narkotikais arba juos vartoja. Kol Kilpoje žudomi aitvarai ir pasakiškai jos civilizacijai gresia dideli ir žiaurūs pokyčiai, jaunimas Rygoje kalba apie tėvynės meilę.

Jei „Kilpa“ ir yra viso labo pasaka, tai gana reali. Kažkuo pažįstama, įtikinanti ir kraupoka, kokios neretai būna pasakos. Magiškasis realizmas ir gilios socialinės įžvalgos, senoviniai tekstai apie latvių burtus ir papročius (kuriuose, beje, gausu neišverstų vokiškų žodžių ir frazių) ir įtampos kupinas detektyvas, išsirutuliuojantis iš priešpriešos tarp seno ir naujo pasaulio gyventojų. Truputėlį moralizuojantis, dramatiškas ir spalvingas, bet, rodos, viskas baigsis gerai, kaip ir pridera pasakoms.

Tobulai sukonstruota knyga. Ne veltui rudenį konferencijoje skaitytame pranešime buvo bandoma atskleisti L.Muktupāvelos knygų sėkmės paslaptį. O gal ji – senovinių burtų padarinys? Šiaip ar taip, šis „romanas raga“ gali ne juokais užkerėti.