Kiek kainuoja ilgesys

Auksiniam berniukui Stanislovui akivaizdžiai nusibodo būti geram. Arba jo gerietiškas įvaizdis nebepatinka jo prodiuserių ir vadybininkų komandai. Įtartinas ir faktas, kad literatūrinį dainininko debiutą komentuoja ne literatūros, o muzikos ir šou biznio kritikai.

Viskas prasideda nuo sociofobiško Stano kelionės į naktinį klubą. Čia, beje, atsiskleidžia ir subtilus, šiek tiek „žvaigždiškas” herojaus humoro jausmas.

Niekad nieko gero nesitikiu iš naktinių klubų. Tvanku, dūmai, po pusvalandžio užpuola depresija, ir pradedi dairytis, kaip čia greičiau namo, kol draugai dar pri pamiati. Prie įėjimo pasitiks plati šypsena: „Malonu, kad lankotės... Tikimės, grįšite”. O tarp „malonu kad lankotės ir tikimės grįšite” porą valandų plaučiai kvėpuos nikotinu ir rūbininkė spės pradanginti tavo striukę. Nieko gero nesitikiu iš naktinių klubų.
— Malonu, kad lankotės!
— Rimtai? O galit parodyti, kiek malonu: va tiek ar va tiek? — išskėčiu rankas, ir plati šypsena dingsta:
Įeikite.

Įėjo ir sutiko ją. Arba Deimantę. Knygoje apstu biografinių detalių iš „delfino” gyvenimo, todėl šiai merginai greičiausiai jau paskelbta paieška, o patį Stano nulinčuos jo mažametės gerbėjos. Apie kurias jis, beje,  atsiliepia ne itin palankiai:

Po koncerto prie mūsų autobusiuko atsirado visa kariuomenė mergaičių su lapukais, plakatais ir užrašų knygutėm.
— Na ir balsai. Ar ilgai taip sugebės?
Matyt, kol neišeisiu.
Stano, Stano, Stano...
Klausau ir galvoju, kad kiekvienas dainininkas galėtų pavydėti tokių neužkimstančių balsų. Po „Stano” pradeda skanduoti:
Išeik išeik išeik..bailyyyy! — kažkoks plonas balselis, ir per mergaičių kariuomenę nuvilnija juokas. Ir vėl:
Stano Stano Stano...

Knyga, aišku, yra apie meilę. Apie ką gi dar galėtų būti Stano knyga? Juk ne apie būdvardžių vartojimą. Beje, jaunojo filologo sakinių struktūra yra vietomis itin keistoka. Jau nekalbant apie tai, kad pusę knygos užima švepli sms‘ai.

Bet grįžkime prie siužeto. Romantiška dainininko ir manekenės meilės istorija nesibaigia Mendelsono maršu. Bet pati pabaiga, arba greičiau, tas lemtingas posūkis, nulėmęs nelaimingą knygos pabaigą, yra toks dirbtinas, kad dėl jo nuvertėja ir pati knyga. Pagalvokim logiškai — važiuojate dviese su mergina į mišką. Ką pasiimate visų pirma? Palapinę? Ne! Prezervatyvų. Tam, kad vėliau nereikėtų pirkt nėštumo testo.

Bet tiek to, atleiskime Stano šį neapsižiūrėjimą. Nepaisant to, lieka nesuprantami tokios drastiškos pagrindinio vyriškosios lyties herojaus transformacijos motyvai. Užtenka to, kad mergina, dėl kurios kraustaisi iš proto, pastotų, ir iš mylinčio vaikino persikūniji į šaltakraujį šunsnukį, liepiantį darytis abortą? Tokia vyriška logika man atrodo nesuprantama.