Kerė

S. Kingas pasižymi savitu stiliumi – sugeba, atrodo, visai paprastą pasakojimą išvystyti į jaudinančią ir šiurpinančią istoriją. Pasakojimas prasideda nuo to, kas tikrai galėtų būti – mergaitė iš kurios mokykloje tyčiojasi. Dar vienas „gali būti“ – mergaitės mama yra religinė fanatikė. Ir vienas dalykas, ko šiaip nebūna – mergaitė turi telekinetinių galių. Bet Stivenas Kingas meistriškai paverčia „negali būti“ į „gali būti“ ir priverčia patikėti, kad istorija yra, jei ne faktas, tai bent labai tikėtinas įvykis.

Pagrindinė herojė – Kerė Vait. Nuo pat vaikystės kentėjusi nuo mamos, vėliau nuo mokyklos vaikų, ji stengėsi įvaldyti savo GALIĄ. Bet atsitinka netikėtas dalykas – Kerė gauna progą prisijungti prie visų bendraamžių, tapti visuomenės nare. Ta proga – išleistuvių pokylis. Jo kulminacija – Kerė išrinkta išleistuvių karaliene. Bet ji nežino, kad jos laukia didžiausias gyvenime pažeminimas… ir paskutinis. Ji pasinaudoja savo galia ir atkeršija. Iš paprastos užguitos mergaitės ji tampa keršto demonu.

Knyga parašyta įdomiu stiliumi – pasakojimas pateikiamas įvairiais požiūrio kampais. Tai Kerės akimis, tai žmonių, išlikusių gyvų po jos keršto akimis, tai laikraščių ištraukomis arba knygų, nagrinėjusių tą įvykį ištraukomis. Tai išties nekliudo, nes parašyta meistriškai. Net kaip tik papildo istoriją – sustiprina laukimo jausmą ir įtampą.

S. Kingas sugeba ne tik šiurpinti, sukelti įtampą, atskleisti gilią mintį savo romanuose, bet kartu ir įdomiai pabaigti pasakojimą. Baigiasi taip tarsi reiktų pridėti TO BE CONTINUED, bet tęsinio nebūna – tik pilna erdvės savoms interpretacijoms.

Be to, knygoje dar yra siaubo apysaka „Jeruzalės gyvenvietė“, įdomumu nenusileidžianti romanui.