Kerai

„Sparnų“ tęsinyje jau praėję metai nuo to laiko, kai Lorelė sužinojo esanti fėja. Nors ir susitaikė su šia mintimi, Lorelė vis dar neatsisako nuo anksčiau pažinoto gyvenimo – su žmogiškais tėvais ir draugais. Dėl to kyla problemų Avalone, kadangi jai labai svarbu išmokti būti tikra fėja, be to ir Tamanis pradeda rodyti savo tikruosius jausmus.

Praleidusi visą vasarą Avalone, besimokydama magijos, Lorelė supranta negalinti paslėpti savo jausmų Tamaniui, tačiau pasirinkusi jį arba Deividą, vieną iš jų ji gali prarasti visiems laikams. Lorelė taip pat suprato, jog trolių problema nėra išspręsta iki galo, tačiau tuo pačiu ji tikėjo, jog abu su Deividu yra visiškai saugūs. Iki šiol Lorelei nekaip sekėsi su magija, tačiau jei pagaliau jai pavyktų padaryti ką nors teisingai, tai galėtų išgelbėti ir žmonių, ir fėjų pasaulį.

Negalėjau sulaukti akimirkos, kai galėsiu paimti šią knygą į rankas, ir perskaičiau ją vienu prisėdimu. Pasakojimas buvo ir įdomus, ir jaudinantis, o tai sukurti padėjo ir nuolat kintanti veiksmo vieta. Man labai patiko, jog knyga tam tikra prasme yra padalinta į dvi dalis. Pirmojoje daugiau dėmesio skirta žinioms ir paaiškinimams, tuo tarpu antrojoje visas dėmesys sutelktas į nuotykius bei įspūdžius. Žinoma, tai gali atrodyti kaip lėta įžanga, tačiau pirmoje dalyje veiksmo užteko, jog likčiau susidomėjusi.

Lorelei keliaujant į Avaloną praleisti ten vasarą, mes sužinome žymiai daugiau apie jos santykius su Tamaniu ir kas tarp jų nutiko prieš ištrinant Lorelės atmintį. Man labai patiko skaityti apie jų praeitį, susipažinti su Tamanio šeima, ir tai leido geriau pažinti šį personažą bei sužinoti, ką kitos fėjos galvoja apie jų santykius. To tikėjausi dar skaitydama „Sparnus“, tačiau dabar džiaugiuosi, jog tai buvo palikta antrajai knygai – tai leido į kai kuriuos dalykus pažvelgti gerokai nuodugniau. Buvo labai malonu skaityti apie laiką, praleistą Avalone, kadangi autorės aprašymai patys savaime yra magiški. Aš iš tikrųjų jaučiausi lyg pati keliaučiau per tam tikras erdves ir dėl to žymiai geriau supratau fėjų hierarchiją.

„Sparnuose“ teigiama, jog Lorelė buvo išsiųsta gyventi su žmonėmis dėl kažkokios rimtos priežasties, tačiau ji taip ir lieka neatskleista antrojoje dalyje. Akivaizdu, jog Lorelė yra svarbesnė, nei kiti išduoda, tai galime suprasti iš to, kaip Avalone su ja elgiamasi bei kaip į ją žiūrima. Tikiuosi, jog ši pasakojimo dalis bus paaiškinta trečiojoje knygoje ir skaitytojai nebus verčiami laukti pačios paskutinės dalies, kad sužinotų, kas iš tikrųjų vyksta.

Ir „Sparnuose“, ir „Keruose“ jaučiau, jog tarp Lorelės ir Deivido stinga traukos, tačiau visiškai priešinga situacija yra tarp jos ir Tamanio. Kol Lorelė dar nėra tikra, su kuo ji turi būti, man aišku, kad ją nepaprastai traukia prie Tamanio ir niekas nepadeda atsikratyti jausmų jam. Itin mažas laiko tarpas, kurį jie praleido kartu, parodo, jog tarp jų tikrai vyksta cheminės reakcijos, kurių priežastimi gali būti aistra. Asmeniškai aš balsuoju už Tamanį.

Paskutiniajame skyriuje Lorelė galiausiai pasirenka tarp Deivido ir Tamanio, ši knygos dalis man labiausiai patiko. Pasakojimo pabaiga tokia, jog man dabar pat norisi skaityti dar, nekantrauju sužinoti, kas bus toliau. Kai jau maniau, kad viskas baigėsi, paskutinė pastraipa viską apvertė aukštyn kojom. Belieka džiaugtis, jog iš viso šioje serijoje bus keturios knygos, taip pat esu tikra, jog trečiąją dalį nusipirksiu iškart jai pasirodžius prekyboje.

„Keruose“ visi pagrindiniai veikėjai iš tiesų atsiskleidžia. Įvykiai abiejose knygose gerokai apsunkina jų gyvenimą, tad man nepatiko, kad personažai lieka beveik nepakitę, ir vis dėlto visi pasikeitė pakankamai, jog atrodytų esantys tikri. Rodos, kuriant šiuos personažus kiekviena detalė buvo svarbi, nebuvo paliktas nė vienas akmuo neapverstas, kai kalba ėjo apie jų jausmus.

Knygoje nagrinėjami ne tik santykiai tarp Lorelės, Deivido ir Tamanio, analizuojami ir Lorelės santykiai su tėvais. Šios dalys parašytos taip gerai, jog aš tikrai galėjau patikėti viskuo, kas vyko. Lorelės mama ir tėtis turi skirtingą nuomonę apie tai, kad jų dukra yra fėja, ir aš mačiau, kad abiejų nuomonės tvirtai pagrįstos.

Man labai patiko „Sparnai“, tačiau „Kerai“ man patiko dar labiau. Pasakojime paliesta daug skirtingų aspektų, dėl ko istorija išliko įdomi, veiksmas vyksta skirtingais tempais, tad žymiai geriau jaučiau personažus nei pirmojoje knygoje. Nekantrauju sužinoti, kada bus išleista trečioji dalis. Tai bus viena labiausiai mano laukiamų knygų.