Keltų gyvenimo ir mirties knyga

Tikiu, kad Juliette Wood yra rimta keltų specialistė ir užsiima ne vien feministine mitologija, nors tokio lygio keltologų Europoje ganėtinai. Knygos pasirinkimą vis dėlto lėmė akivaizdžiai ne tekstas, ne struktūra, o iliustracijos. Juliette Wood „Keltų gyvenimo ir mirties knyga“ - didelė, iliustruota knyga apie mįslinguosius keltus.

Mįslinguosius - nes ši gausių genčių konglomeracija paliko galybę atvaizdų ir simbolių, tačiau medžiagos, tikros medžiagos apie save nepaprastai mažai. Nebent vėlyvasis airių folkloras, Cezario fragmentai „Užrašuose apie galų karą“ ir antikos istorikų fragmentai leidžia atkurti keltų archajinę pasaulėžiūrą. Ne tiek mažai šaltinių knygoje atpasakojama.

Knygoje gausybė iliustracijų, nuo gamtos vaizdų iki statulų, įrašų, diskų, ginklų, simbolių, taurių, kultinių vežėčių. Reikia pasakyti, kad čia paskelbta didelė dalis dažniausiai reprodukuojamos keltiškos „vaizdinės medžiagos“, kai kas ir menkiau žinoma (ypač iliustracijos iš airių vienuolių perrašytų inkunabulų). Vartyti knygą malonu, nors tam reikalinga darbo priemonė - geras fotelis ir toršeras, skaityti gana sunku, nes skirtingo dydžio tekstai išmėtyti po didelius puslapius skirtingame fone.

Bet yra vertingų tautosakos intarpų, airių legendų atpasakojimų. Kad pasirinktas populiaraus atpasakojimo stilius, o ne autentiška legenda ar eiliuotas pasakojimas, pateisinama - išdėsčius trumpai siužetą, keltų pasakojimai yra įdomūs, o jų originalai yra ilgi, daugiažodžiai, šokčiojantys nuo temos prie temos ir juose susivokti ne specialistui sunku. Taigi legendų adaptavimas čia visai suprantamas ir pateisinamas. Yra viskas, ko reikia: apie mirtį, raganas, stebuklingus ginklus ir katilus, Merlino lobio aprašas; yra apie druidus, bardus, labirintus, o iliustracijos atitinka ir papildo tekstus; yra ir intrigų. Svarbiausia - tai knyga, kurioje tyrinėtojas nenuklysta į lankas, nors tai literatūroje apie keltus pastaraisiais dešimtmečiais yra labai populiaru. Mat labai norisi skurdžias antikos šaltinių žinias papildyti nuosavomis fantazijomis ar, tarkime, druidų galimomis sąsajomis su Indijos brahmanais, taip lengvai besiduodančioms samprotavimams apie tai, kodėl kai kurie keltų dievai (pvz., Lugas) sėdi lotoso poza ir pan. Informacija patikima, šaltiniai trumpai perteikiami, orientuojantis į pačią išraiškingiausią ir, tiesą sakant, įdomiausią keltų tradicijos dalį - žynius, ypač druidus, jų išminties pėdsakus. Kiek mažiau apie karius ir jų žygdarbius (pacifizmas ir politinis korektiškumas Vakaruose lemia ir tai, kad karo propaganda eliminuojama net iš keltų herojų lūpų), tačiau daug ir įdomių legendinių kelionių, plaukiojimų į nežinomas ir paslaptingas žemes, dingstančias po keliautojų apsilankymų, ar regimas tik pėstiesiems, pasakojimų apie stebuklingus gyvūnus ir pan.

Nėra tai keltų religijos vadovėlis, tai spalvota ir iliustruota skaitymų knyga smalsiam skaitytojui ir vartytojui. Nėra tai nei vadovėlis, nei sisteminė monografija ir tą reikia pabrėžti.

Labai sunku pasakyti, tiesa, ar tai knyga, ar albumas (daugelis „Alma litteros“ spalvotųjų knygų irgi kelia tą pačią minklę, bet labiau panašėja į albumus). Gal veikiau čia išlaikyta pusiausvyra, vadinasi - tai iš dalies knyga, iš dalies albumas. Malonumas ją vartant yra neabejotinas, lesiojant keltų išminties ir legendų trupinius, mažomis dozėmis, vakare, tinka brendis ir cigaras. Nors viskis, suprantama, dar arčiau keltiškos dvasios.

Apie toršerą ir fotelį jau kalbėjau.