Kelionė į kambario galą

Keista knyga. Šito negalėtų paneigti net pats snobiškiausias recenzentas.

Kur keistenybės? O jų ilgai ieškoti netenka – pradėkime nuo personažų. Nors pagrindiniai herojai tik du – dizainerė Oušen ir skolų išmušinėtojas Odlis, likusių personažų sąrašas konkuruoja ilgiu su Skuodo telefonų knyga. Ypač po laidinio ryšio populiarumo kritimo. Oušen šeima, jos kaimynai, jos „kelionių organizatorius“ Garba, suomiai Mika, Silja ir Tomas, tikro sekso spektaklius rengiančio klubo darbuotojai, Odlio brolis Skargilis, jo bendrakeleiviai kelyje į karą, serbai, kroatai... Ir taip toliau.

Bet keistumo apdovanojimą čia pelnytų romano siužetas. Oušen, nusivylusi visu pasauliu, nusprendžia nebeeiti iš namų ir užsiima juokavimu apie išorinį pasaulį. Tarkim, kad Londone niekas niekada neveikia ir kad pro savo buto langą jau yra mačiusi išprievartavimą, vagystę, apiplėšimą, prostitucijos aktą... Tačiau vieną dieną, panorusi susigrąžinti visiškai nereikšmingą nedidelę skolą (dėl orumo, o ne dėl pinigų) ji pasamdo keistą skolų išmušinėtoją Odlį. Vėliau šiam tenka pasinerti į įvairių užduočių virtinę siekiant išsiaiškinti kelias Oušen ramybės neduodančias paslaptis.

„Included“: keliavimas neišeinant iš namų; sraigtasparnio sudužimas vien nuo gražuolės žvilgsnio; „sekso kroso“ technika: vyras ima moterį už kojų, ta remiasi rankomis į žemę ir abu bėga; gražuoliai sekso klubo vaikinai; detektyvas, kai sekso klubo darbuotojai vienas po kito skęsta negiliame baseine; paistalionės apie nieką prisirūkius žolės; žmogus, pabėgęs iš Jungtinės Karalystės į Mikronezijos salą tik todėl, kad susipyko su žmona; šuo, nuspėjantis akcijų kursus... „and so on, and so forth...“

Romanas nesiduoda vertinamas vienareikšmiškai. Gana gerai jį įvertins šiek tiek sumiesčionėjęs, labiau pasitikintis populiariąja žiniasklaida nei literatūra, žmogus. Visišku šlamštu laikys žmogus, skaitęs Henrį Milerį, Bukovskį ir Dostojevskį, žmogus, kuriam iki gyvo kaulo įsiėdė „Sekso ir miesto“ knygų tipas.

Pirmasis skaitytojas: Romanas puikiai atspindi šiuolaikinio miesčioniško gyvenimo absurdus. Pasaulyje, kur Britanijos savivaldybių darbuotojai būriais traukia į sekso klubus, laikais, kai nebereikia net iškelti kojos už namų durų, turint omeny dabartinės visuomenės ištvirkimą ir hedonizmą (čia pirmasis skaitytojas užsipasakoja apie policijos sraigtasparnį, kuris kasdien skrisdavo virš sekso klubo stogo, kad policininkai galėtų pasimasturbuoti žiūrėdami į jo darbuotojas), reikia šaipytis iš visko. Kad ir iš naujo mato – sekso (cituoju: „Taip nutiko ir man. Dekoracijos buvo įspūdingos: aksominis viešbučio kambarys (lengvai prieinamas su svetima kreditine kortele). Prancūzas prodiuseris pasakė labas, atsegė kelnių užtrauktuką ir griežtai parodė į savo kapoklį – o gal aš kartais nepastebėjusi, kad pokalbyje pasirodė šis svarus argumentas?“).

Knygą įdomu skaityti, nes tikrovės nesąmonės – na, tokios, kurios gali įvykti, bet retai teįvyksta – prikausto dėmesį ilgam. Knygos žanras nevienalytis, tad sutiksi ir meilės romano, ir detektyvo, ir humoreskos elementų. Humoras gyvas ir nenuobodus, o nauji personažai, įvedami kas keliolika puslapių, teikia romanui gyvybės ir neleidžia siužetui sustabarėti (prisimena skolų išmušinėtoją senuką Vilfą, kurio ginklas buvo šlapimo nelaikymas. Taip, „Vilfui niekur netekdavo eiti dukart“, nes jei skolininkas nesumokėdavo – visi darbuotojai nuo jo pabėgdavo, kad tik nereikėtų kęsti tos smarvės.). Puiki groteskiška knyga.

Antrasis skaitytojas: pirmiausia, knyga nuobodi. Noras melstis, kad tas šlamštas greičiau baigtųsi, apima kas šešiasdešimt – aštuoniasdešimt puslapių. Kodėl?

Ogi todėl, kad visas humoras čia apsiriboja „Sekso ir miesto“ tipo juokeliais. Nepanašu, kad jais būtų peikiamos miesčioniškumo blogybės. Greičiau atvirkščiai – jos reklamuojamos. O kartais nesąmonės verčia ne juoktis, o verkti. Baseine nuskendo draugas. Na ir kas? Sudužo policijos sraigtasparnis. Na ir kas?.. Ne, ne tokio humoro tikėjausi iš brito. Tegu ir vengriškos kilmės.

Pasigedau gilumo. Skaitai, o galvoje išlieka tik lėkšti juokeliai. Taip, mintis labai aiški: pažiūrėkite, kokiame pasaulyje gyvename. Tačiau išreikšta taip varganai, taip banaliai, kad tiesiog nėra prasmės skaityti. Ir dar juokaujama apie tai taip patraukliai... (antrasis skaitytojas susimąsto, nusprendžia, kad apie tai jau kalbėjo ir nutyla.)

Ir galiausiai – koks čia romanas, čia kvailų ir banalių pastebėjimų rinkinys, nevykęs bandymas filosofuoti (pirštu baksnoja 47 puslapio vietą, kur rašoma: „Kodėl norų slopinimas toks svarbus? Jeigu savojo aš gniuždymas yra savojo aš esmė, kuriems galams savasis aš išvis reikalingas? Tai tas pats kaip gauti gatvėje skrajutę, liepiančią ją išmesti.“ ir demoniškai juokiasi) !

O visai šalia stovėjęs visažinis kritikas nusprendžia – ne visiems ši knyga. Tik turintiems atliekamo laiko ir neieškantiems gilumos. Tačiau tiems, kam ji skirta, bus smagu. Ir tiesiog negali nepasidžiaugti tautiečių sėkme – knygoje minimi lietuvių pianistai, tačiau aprašyti Londono mafijozai – tik turkai, rusai, italai ir jamaikiečiai.