Kaubojai ir indėnai

Po ilgo nebuvimo užsukus į biblioteką, pasiėmiau šešias storas knygas. Nė vienos nesugebėjau perskaityti. Kai susigriebiau, kad už poros dienų reikės jas visas grąžinti, išsirinkau vieną ir prarijau per kelias dienas.

Be intriguojančio ir šypseną keliančio viršelio dar užkliuvo ir įrašas: „Šiuolaikinis Europos romanas“. Taigi, pajutusi keistą norą paskaityti „trenktą“ knygą, taip ir padariau.

Pagrindinis romano herojus – pankas Edis Virago - atplaukia iš Airijos į Londoną, tikėdamasis tapti muzikos žvaigžde. Čia jis apsigyvena su gan ekscentiška mergina Mariona. Edžio gyvenimo būdas atrodytų lengvabūdiškas; išskusta skiauterė akiplėšiškai pabrėžia jo skeptiškumą. Jam 25-eri, jis neturi nei darbo, nei būsto, tik iliuzijas, tuščias ambicijas, išpūstą ego, keletą draugų, kuriuos laiko sauja bukapročių, narkotikais ir muzika persmelktą gyvenimą, sumaištį savyje, seksą ir savigraužą dėl griūvančio gyvenimo.

Edis išties įdomi ir kontrastinga asmenybė: jo nuotykiai su moterimis, desperatiškas bandymas „prasimušti“ muzikos pasaulyje, nuolatinė savianalizė, akiplėšiškumas, staiga iš gilumos prasiveržiančios ašaros, isteriški santykių aiškinimaisi, melas, išdavystės ir netikėti likimo vingiai – visa tai tik pakilimai ir kritimai žemyn, ieškant savęs paties.

Visados yra įdomiau kapstytis po kito žmogaus gyvenimą, stebėti jo elgesį, jį smerkti arba paslapčia dievinti ir išgyventi jo kančias. Taip, tikrai taip – man patiko pažvelgti į pasaulį panko Edžio Virago akimis, man patiko jį smerkti, juo žavėtis ir nekantriai stebėti, kur vėl jį nutrėkš gyvenimas.

Užvertus knygą, viduj dar jaučiau pulsuojantį norą gyventi, klysti ir ieškoti, o radus – nepaleisti.

„- Įdomu, kieno čia vėmalai? – sudejavo Voras ir nusikvatojo. Tada susigriebė už šonkaulių ir iš skausmo susiraukė. Jam tikrai buvo ne kas. Voras papasakojo Edžiui, kad jam buvo užėjusi tikrai klaiki haliucinacija, kurioje manė, kad jis yra bananas. Edis ėmė kvatotis. Voras pareiškė, kad čia nieko juokinga. Jam atrodė, kad žmonės kėsinosi nulupti jam žievę. – Edi, tu tik įsivaizduok. Tai juk klaiku.“

P.S. Nepatariu šios knygos skaityti tiems, kurie į gyvenimą žiūri pro rožinius akinius ir perskaitę knygoje žodį „šūdas“ pasipiktins ir ją užvers.