Kas pranykę – sapnas

Akselis Sandemosė (Aksel Sandemose, 1899-1965) – norvegų literatūros klasika, vienas originaliausių XX a. skandinavų rašytojų. Jis sukūrė garsiąją sąvoką Janteloven („Jantės įstatymas“), žinomą kiekvienam skandinavui ir pašiepiančią prisitaikėlišką egalitarizmą.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Akselis Sandemosė atstovavo kultūrinei radikaliajai inteligentijai, kritikavusiai apsimestinį miesčionišką padorumą, dvigubą moralę, seksualinius tabu. Plataus pripažinimo sulaukė pokario laikotarpiu; netrukus įvertintas kaip vienas talentingiausių norvegų menininkų. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Pasakojimai iš Labradoro (1923). Pagrindiniai kūriniai: „Jūreivis pasiekia žemę“ (1931), „Savo pėdsakus kerta bėglys“ (1933), „Mes puošiamės ragais“ (1936), „Kas pranykę – sapnas“ (švediškai – 1944, norvegiškai – 1945) ir „Vilkolakis“ (1958).

„Kas pranykę – sapnas“ – pirmoji rašytojo knyga lietuviškai, vienas svarbiausių autoriaus kūrinių, nusikaltimo ir aistros istorija, skvarbus žvilgsnis į iracionalias žmogaus protą valdančias jėgas. Tai romanas apie pavydą, meilę ir neapykantą iš meilės, apie žmogų, iš naujo išgyvenusį lemtingą meilės trikampį.

Po trisdešimties metų į gimtinę sugrįžta Amerikos norvegas Džonas Torsonas, ieškodamas savo prarastos vaikystės ir jaunystės aistros. Per kitą moterį jis patiria, kad tai, kas pranykę, vėl neatšaukiamai sugrįžta...

Meilės motyvas įaustas į išmoningą ir neįprastą detektyvinę istoriją, kurios ašis – Džono Torsono asmenybės skilimas. Pamažu herojui tampa būtina sutikti save kitą – tamsos meto nepažįstamąjį, o skaitytojas įtraukiamas į paslaptingą žmogaus medžioklę. Tuo metu juntama ir trauka, ir baimė sužinoti tiesą – Džonas Torsonas žaidžia žūtbūtines slėpynes su savimi ir kitais.