Kas pranykę – sapnas

Pamačiusi knygą ilgai svarsčiau, ar norvegų literatūros tradicija – labai stori romanai, ar vien tokius renkamasi versti į lietuvių kalbą. Kad ir kaip ten būtų, skaitytojai berods jau baigia priprasti prie to, kad norvegų romanai (pakanka prisiminti Torgrimo Eggeno ar Herbjorgos Wassmo kūrinių vertimus) paprastai pasakoja nepaprastą šeimos istoriją, o dvasingos giminės sagos neretai ištęsiamos iki trilogijų.

1966 m. parašyta knyga beveik visiškai atitinka tokį apibrėžimą. Autorius – norvegų klasikas – teigia, jog „vieninteliai dalykai, apie kuriuos verta rašyti, yra žmogžudystė ir meilė“. Šią frazę jis iškilmingai kartoja keliose (jei ne keliolikoje) romano vietų, tarsi užkirsdamas kelią abejonėms. Pasisakymas tiktų detektyvams pradėti, bet knyga kur kas solidesnė. Stebina užmojo fundamentalumas: kelios pratarmės, cituojami iš kelių kalbų versti poezijos posmai (kurių autoriai nenurodyti), minima daugybė vietovių pavadinimų, tad skaitytojas į romaną įžengs tarsi į beribę jūrą. Tokia jau, matyt, ta norvegų klasikų tradicija: tarsi ilga kelionė laivu.

Tik 65 puslapyje pradedamas nuoseklesnis pasakojimas – po kelių dešimtmečių į tėvynę grįžusio norvego užrašai, kuriuose jis analizuoja jo jaunystės laikais prasidėjusį konfliktą. Į smulkų pasakojimą įpinami kitų laiškai, tolimiausiose atminties kertelėse saugomi prisiminimai, intymios scenos, svarbūs šalies istoriniai įvykiai, pamąstymai moralės temomis, visuomeninių veikėjų poelgiai ir pasisakymai. Labai mažai tiesioginės kalbos, veikėjas viską „perleidžia“ per save ir nesiliauja „nardyti“ savo praeityje.

Netgi sąžiningai ir atidžiai skaitant, netrukus tampa išties nelengva susigaudyti tarp faktų, pavardžių, geografinių platumų. Čia, rodos, viskas reikšminga: ne tik paslaptingai nužudytos moters istorija, bet ir visas 5-ojo dešimtmečio socialinis Norvegijos gyvenimas. Veikėjo lūpomis rašytojas išsako savo giliausias mintis filosofiniais ir socialiniais klausimais, tad šie samprotavimai sudaro kone pusę teksto.

Kalbos stilius atrodo išties „klampus“, pasakotojas nuolat „šokinėja“ per įvairius laikotarpius, keliauja nuo vieno veikėjo prie kito ir kartu tarsi išlieka užsisklendęs savo viduje. Matyt, romanas skirtas tiems, kas mėgsta ilgai „gyventi knygoje“, pats įžvelgia logines sąsajas tarp įvykių ir veikėjų bei mėgaujasi skrupulingais praeities tyrinėjimais.