Karteziškosios meditacijos

Filosofija besidominčiųjų džiaugsmui filosofijos klasikų vertimų į lietuvių kalbą daugėja. Galiausiai tikruoju knygos pavidalu pasirodė ir Husserlio „Karteziškosios meditacijos“. Tai, ko gero, ilgiausiai iki Lietuvos skaitytojų ėjusi knyga. Pirminė jos vertimo versija pasirodė bene prieš dešimtmetį. Toliau sekė ilgi redagavimo ir diskusijų dėl terminijos metai, kuriuos primena daugybė tekste skliausteliuose pateikiamų vokiškų žodžių. Per tą laiką knyga cirkuliavo kaip samizdatas, kurį skaitė studentai ir šiaip besidomintys fenomenologija. Ne vienam ši knyga, dar net neišleista, jau spėjo tapti vedliu į slėpiningą fenomenologinės filosofijos pasaulį.

Filosofijos istorikai nurodo, jog ši knyga lengviausiai skaitoma iš visų vėlyvųjų Husserlio veikalų (lietuviškas vertimas pastarajam teiginiui neprieštarauja). Nors čia sistemingai nedėstomas visas Husserlio fenomenologijos projektas, tačiau aptariama daugelis svarbių fenomenologinei filosofijai temų, ypatingą dėmesį skiriant ego ir intersubjektyvumo problemoms.

Tokią problematiką sąlygoja pasirinktasis pristatymo aspektas – karteziškos, arba dekartiškos, meditacijos. Husserlis čia, kaip ir Descartesas, ieško pirmųjų pradų, kurie suteiktų mąstymui pagrindą. Tačiau „Karteziškosios meditacijos“ nėra klasiko perrašymas XX amžiui suprantama kalba. Išeitinėje pozicijoje Husserlis seka Descartesu, siekia filosofijos ir mokslo atnaujinimo, ieško to, kas teiktų tikrumą ir šalintų abejonę. Husserlis nurodo, jog Descartesas visgi labai klydo, skirdamas mąstančią ir tįsiąją substancijas. Jei mąstymas (sąmonė) ir pasaulis (jos objektas) yra atskiriami, kaipgi galimas jų sąlytis? Atsakymu į šį klausimą prasideda „Karteziškosios meditacijos“ ir pati fenomenologija.

www.filosofija.vu.lt