Karta SOS

Autorės pirmo romano tematikos apibūdinimas skamba aktualiai ir dramatiškai: „Karta SOS – tai pamestoji, tėvų emigrantų paliktoji karta, savarankiškai žengianti į suaugusiųjų gyvenimą. (...) Gal būtų geriau, kad tai liktų knygose…“ Tikrai: vos atsivertus pirmą puslapį, skaitytoją užgrius tokia problemų lavina, kokią vargiai suvaldytų net ir patyręs prozininkas. Tačiau jaunųjų filologų konkurso laureatė su visomis veikėjams kylančiomis kliūtimis susidoroja taip lengvai ir grakščiai, kaip Holivudo filmuose žudomi monstrai ir gelbėjamas pasaulis. Knygos estetika primena per MTV rodomus filmukus: nuolat kas nors guli kraujo klane, kas nors ką nors prievartauja, šaudo, gaudo, pjauna…Visa tai vyksta tarp moksleivių paauglių, kuriems visos moterys – arba „panos“, arba „bobos“, humoras žinomas tik cinišku ir „juoduoju“ pavidalu, o emocijos apsiriboja „nekenčiu – pakenčiu“ skale.

Gražu, kad merginai rūpi bendraamžių gyvenimas, bet kilnus sumanymas, pavaizduoti be tėvų augančių paauglių likimo vingius, žlunga dėl nesugebėjimo išreikšti mintį ir suvaldyti siužetą. Nuo pirmo iki paskutinio sakinio ji patiki tekstą neįtikėtinoms fantazijoms, nesiremdama nei gyvenimiška patirtimi, nei apskritai tikroviškumo dėsniais („Senelė pametė dantis ir apkaltino mane jų vagyste. Išnaršiau visus namus, kol galiausiai senelis prisipažino močiutės protezais balkone prie virvės prižnybęs savo trumpikes“, p. 26). Tai – žemos rūšies detektyvas, trileris, psichologinė drama ir muilo opera viename, sukryžminti su TV apribota vaizduote, pasinėrusia į kriminalinę kroniką. Remiantis autorės pastaba, atrodytų tik septyniolikmečio Tado tėvai kalti, kad jis neapsaugo sesers nuo beprotnamio (svaičiojimai apie išprotėjimą – paauglystėje itin būdingas reiškinys, kaip ir perdėtas seksualumas), nužudo draugą, susilaukia vaiko su bendraklase ir galiausiai nužudomas kalėjime (berods kalinčio bendraklasio). Bet iš tikrųjų autorė nesuvaldo savo vaizduotės, žaibiškai piešiančios kraupaus komikso juostas su dialogais, kurių intonacijos ir jausmų raiškos būdai nukopijuoti nuo pigių Holivudo filmų. Prikurpti apgailėtinų šablonų ir juos išdėstyti kadrais-paragrafais iš vieno sakinio (jei surašytų juos įprastu būdu, knyga būtų perpus plonesnė) dar nepakanka, kad tikroviškai išnagrinėtum fundamentalias temas. Gal nepatyrę paaugliai ir patikės šia „tragedija“, bet jos pasakotojai iki literatūros toli kaip iki dangaus. Tačiau paauglių neverta gąsdinti tokiais baisiais vaizdais: išgyvenantiesiems padidėjusio jautrumo laikotarpį, gyvenimas ir taip nėra rožėmis klotas.