Karnos kraitis

Pirmas dvi H. Wassmo trilogijos apie Reinsneso giminę knygas gavau dovanų atrodo 18–ojo gimtadienio proga. Tada ir susirgau. H. Wassmo mane užbūrė. Susižavėjau Dina, jos sugebėjimu į viską žvelgti skaidriu žvilgsniu, nepainiojant moteriškų subtilybių. Karna kiek kitokia, bet anaiptol nenusileidžia močiutei. Kiekvienas jos poelgis, pasakytas žodis, net ką tik galvoje gimusi mintis primena – tai antra Dina, neprijaukintas žvėris.

Svetainėje ant komodos stovėjo portretas vingriais rėmeliais. Jie sakė, kad čia jos mama.
– Čia mama Karna, kurios vardą gavai, – kalbėjo tėtis. – ji mirė, kai tu gimei.
Girdėjo jį sakant lygiai tą patį daugybę kartų. Tai buvo tik garsas.
Panašus garsas jai tapo ir Kopenhaga. Ten miršta žmonės. Ir tai – jos kaltė. Nes jie sakydavo: „Kai tu gimei”.
Kartais prie komodos ji prisitraukdavo kėdę ir užsilipdavo, kad mama Karna ją pamatytų. Beveik visada būdavo vienodai liūdna.

Benjaminas – puikus vyriško silpnumo pavyzdys. Puikus pavyzdys to, kaip vyras nemoka gyventi be moters. Bet, nepaisant visko, jis – svarbiausias žmogus Karnos gyvenime. Kiekvienas, skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą, išsirenkame sau patrauklų personažą, už kurį „sergame”. Bet už Karną sirgti negalime. Ji serga visais, kurie yra aplink ją. Ir dar nuomaris. Lyg būtų maža to, kad auga viena, supama Reinsneso girgždesio.

Kartais, kai jai labai reikėdavo, pajusdavo, kaip mama Karna išeina iš portreto ir ją paliečia. Ne taip, jog būtum visai tuo tikra, ir niekada, kai kas nors matydavo. Dažniausiai jūros gausme. Kad Karna rastų kelią namo.

Be nuomario, Karna gavo dar ir akis – vieną rudą, kitą mėlyną. Jos bijojo ir šalinosi ne tik vaikai mokykloje. Močiutė Dina turėjo Jertrūdą. Karna – močiutę Diną. Bent jos sukneles palėpėje. Kartais pagalvodavo, kaip būtų, jeigu močiutė grįžtų. Ir ji grįžo. Kitokia. Padarė tvarką ir jos, ir tėčio gyvenime. Atvežė muziką į Karnos gyvenimą. Violončelės dėkle.

Kaip gyvavo Reinsnesas iki ateinant džiaugsmui?
Kaip niekada neregėta močiutė, atplaukusi garlaiviu, galėjo viską pakeisti? <...>

Paskutinioji trilogijos dalis, kurios neverta imti į rankas, neperskaičius pirmų dviejų. Užburiantys personažai, nepakartojamas H. Wassmo stilius. Šioje knygoje dar artimiau susipažįstame su Dina ir Benjaminu. Ir Karna – jungiamąja grandimi tarp jų, ašimi, aplink kurią sukasi Reinsneso gyvenimas. Ir baigiasi. Taip pabaigti trilogiją tikriausiai sugebėtų mažai kuris autorius. Visko tiek, kiek reikia. Viskas taip, kaip ir turėjo būti. Buvo?