Kam skambina varpai

Karas... Neišsemiama tema literatūros kūriniuose ir kino filmuose. Knygą „Kam skambina varpai“ parašė vienas ryškiausių ir įdomiausių amerikiečių realistų romantikų-Ernestas Hemingvėjus, gimęs 1898 metais. Knyga pradedama jau legendine tapusia citata „Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai - jie skambina tau“. Taigi, neklauskite, kam skambina varpai, o susipažinkite su šio romano istorija.

Romano veiksmas - kruvinas Ispanijos pilietinis karas. Amerikietis Robertas Džordanas atkeliauja į fašistų užfrontę, Ispanijos kalnus. Jo pagrindinė užduotis - susprogdinti tiltą. Iki tol, kol tiltas bus susprogdintas, vyksta ilgas pasiruošimas, bet laikas nenueina veltui. Visas veiksmas vyksta keturias dienas, per kurias Robertui prabėga visas gyvenimas. Vyras patiria tai, ko niekada nebuvo patyręs. Pirmiausia - Tai meilė, nors ji vystosi tik antrame plane, tačiau ji labai graži. Jos vardas Marija, ji buvo išgelbėta per traukinio sprogimą. Robertas jai prižada, kad po karo ją ves, bet, deja,tai neįvyksta. Jis susprogdina tiltą, tačiau atsitraukiant jis sužeidžiamas ir paliekamas mirti.

Kūrinio problema: ar žmogus turi įvykdyti užduotį, kuri vėliau tampa beprasmė? Taigi, Roberto užduotis susproginti tiltą tikrai tampa beprasmė, nes tiltas praranda savo strateginę padėtį, kai pasikeičia karo aplinkybės. Užbėgant įvykiams už akių, norėčiau pasakyti, kad vyras tik gavęs užduotį suprato, kad ji nepavyks, bet jis jai pasiryžo, nes žinojo, kad tai yra jo pareiga šiame gyvenime. Kiek suprantame iš veikėjo emocijų, jis to nesigaili, nes surado savo gyvenimo meilę, sutiko daug gerų žmonių. Galų gale, padėjo žmonėms, gyvenantiems kalnuose, susprogdindamas tiltą, pabėgti į geresnę gyvenamąją vietą, negu kalnai. Taigi, kaip suprantate, kad verta įvykdyti užduotį, kuri iš pradžių gali atrodyti beprasmė, nes viskas yra taip, kaip turi būti ir turi prasmę.

Kuo ši knyga žavi skaitytojus? Pirmiausia - ryškiais personažų portretais. Pilara - spalvinga asmenybė, matriarchato šalininkė, aštraus proto moteris. Pablas - būrio vadas, Pilaros vyras, gudrus, bet kartu ir truputį bailus, mėgstantis išlenkti vyno taurelę. Visų antra, autorius kalba, kiek netradicine, daug kur pavartojami ispaniški posakiai ir keiksmai, tačiau ne visi išverčiami į lietuvių kalbą, galbūt, kad suintriguotų skaitytoją ir šis pasiimtų ispanų žodyną. Trečia priežastis, jog tai yra klasika. Ši knyga eina iš kartos į kartą, galbūt net jūsų seneliai ar tėvai ją skaitė. Ketvirtoji priežastis - istorijos faktai. Galima sužinoti nemažai faktų apie Ispanijos pilietinį karą. Galėčiau pasakyti, kad ši knyga patiktų tiems, kuriems nesvetimos politika, istorija, meilės temos ir kurie nesitiki laimingos pabaigos.

Galbūt verta ginčytis, kad šis pasakojimas per daug ištęstas, visgi 688 puslapiai telpa tik į keturias dienas, bet šią knygą perskaityti tikrai verta, gal nuo jos prasidės jūsų rimtoji literatūra. Klasika buvo ir visada liks klasika, eis iš kartų į kartas, ji nemirtinga, kaip ir klasikos muzikiniai kūriniai.