Kaip tapti nelaimingam

„Kaip tapti nelaimingam“ - intriguojantis kūrinukas (vien tik pavadinimas kiek suteikia!...). Iškart kyla visai teisėta nuostaba, o iš jos visai teisėtas klausimas:
„Kas gi norėtų tapti nelaimingas? “, o paskui dar vienas -
„Koks idiotas sugalvojo parašyti TOKIĄ knygą???“

Pripažinkime - nelaimės, liūdesys, „depresijos“ ir visi kiti panašūs dalykėliai yra neatsiejama kiekvieno tikro lietuvio mentaliteto dalis, tad ši knyga atrodo tarsi specialiai lietuviui parašytas akis draskantis pasityčiojimas... Tyčiojasi, vadinasi, intriguoja, žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų -  mes suintriguoti (užkibome ant autoriaus mesto kabliuko).

Pasidomėjęs autoriumi sutrinki. Ne, tai ne koks nors beletristas, komediantas ar netgi ne visų gyvų būtybių nekenčiantis psichopatas, o visame pasaulyje „gerbiamas mokslininkas“, „psichoterapeutas“, „pripažintas komunikacijos žinovas“, „daugelio monografijų ir psichologijos knygų autorius“. Tiek daug titulų padarys įspūdį kiekvianam paprastam žmogeliui (autorius mus ištraukė meškere iš vandens) ir mūsų galvose nerimta knygelė metamorfuojasi į rimtą mokslinį darbą. Ačiū Dievui, tai trunka neilgai ir vos atsivertę pirmąjį puslapį maloniai nustembame - čia nėra sauso stiliaus, galybės normaliam žmogui neįkandamų terminų ir visažiniško psichologinių tiesų žėrimo iš tribūnos (valio - nereikės kas penkias minutes mesti knygos į šalį ir bėgti darytis kavos, jog neužmigtume!)

Autorius pateikia daug komiškų, net absurdiškų istorijų iš savo praktikos jas papildydamas pavyzdžiais iš literatūros, istorijos, mitologijos ir netgi matematikos(!) sferų. Kartais būni taip užliūliuotas teksto, jog pamiršti, jog skaitai ne kokį nors satyrinį rašinį, o rimtą, žmonėms padėti skirtą knygą. Galima teigti, kad Paul Watzlawick pataikė tiesiai į viduriuką pasirinkdamas humoristišką pasakojimo būdą (geras psichologas - suprato, kad nėra daug žmonių, kurie pasirinktų sudėtingą ir ne itin įdomią knygą vietoj linksmybių kur nors kitur), nes ironiškai į save pažiūrėję žmonės greičiau išspręs savo problemas negu tie, kurie paskęs tarptautinių žodžių liūne. Vis dėlto skaitydamas šią knygą skaitytojas turi būti atidus, nes kur nėra siužeto, be galo lengva pamesti mintį. Patarimas: mėgstantys paviršutinišką skaitymą išvis neimkit knygos į rankas, nes vis tiek tikrasis grožis slepiasi tarp eilučių...

Taigi, perskaičiau šią knygą ir nepasijutau nė trupučio nelaimingesnė, tačiau netapau ir laimingesnė, tik gal daugiau apsiskaičiusi, tad tie, kurie rinksis „Kaip tapti nelaimingam“ tikėdamiesi patirti nušvitimą ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą, turės nusivilti. Vis dėlto kūrinukas vertas dėmesio dėl akiračio praplėtimo, nes Lietuvoj panašios literatūros rasti sunkoka, taigi tai yra puiki proga į viską pažvelgti kitu kampu, t.y. truputį paprasčiau ir linksmiau.