Kaip romanas

„Neginčijamos skaitytojo teisės:
Neskaityti.
Praleisti puslapius.
Nebaigti skaityti.
Dar kartą skaityti tą pačią knygą.
Skaityti bet ką.
Susitapatinti su veikėju.
Skaityti bet kur.
Skaityti tik knygos epizodus.
Skaityti garsiai.
Perskaičius patylėti.“

Turbūt supratote, kad „Kaip romanas“ – knyga apie skaitymą. Kodėl paaugliai neskaito? Kodėl suaugusieji verčia juos skaityti? Ar knyga nebereikalinga? Klausimai atrodo kelti jau daugybę kartų ir tiek pat kartų į juos atsakyta. Tačiau autorius pateikia kiek kitokius atsakymus.

Ši pasvarstymų knyga, išties, yra lyg romanas. O romano nebūna be veikėjų. Taip ir čia. Mažas vaikas mielai klauso pasakų, bet išmokęs raides nebemėgsta knygos, nes reikia po kelis kartus kartoti ilgus tekstus, kurių jis nesupranta. Paauglys skaito knygas iš sąrašo, nes reikia atsiskaityti. Tačiau jis drąsiai teigia, jog nemėgsta skaityti, nes knygos per storos. Tėvai neskaito, nes neturi tam laiko. Bet kažkada jie skaitė ir primygtinai reikalauja to iš vaiko, nes juk taip reikia. Mokytojai nori, kad mokiniai skaitytų daug ir vertingų knygų, nes to reikia, kad jie taisingai interpretuotų ir gerai išlaikytų egzaminą.Ir nė minties apie skaitymo malonumą. Skaityti reikia ir taškas!

Tikrai reikia? Ne. Autorius teigia, jog nereikia skaityti. Skaitymas turi būti laimė, o laimė niekaip nesiderina su reikėjimu. Nenorėdamas pasiimti knygos visada rasi pasiteisinimą: laiko stoka, nuobodi (per stora!) knyga, net netinkama epocha. „Dvidešimtas amžius pernelyg „vizualus“? Devynioliktas pernelyg aprašinėjantis? Tai gal aštuonioliktas pernelyg racionalus, septynioliktas pernelyg klasikinis, šešioliktas pernelyg renesansiškas, Puškinas pernelyg rusiškas, o Sofoklis pernelyg miręs?“ Bet jei ieškai priežasties neskaityti, tai ir nereikia. Tu turi teisę neskaityti ar nebaigti knygos. Perskaitęs neprivalai jos komentuoti ar interpretuoti. Niekas neturi versti. Tik tada knygą pasiimsi savo noru. Skaitymas turi būti laimė, kad perskaitęs knygą galėtum patylėti.