Kaip aš tapau kvailiu

Jeigu būtumėt keistokas, neatitinkantis visuomenės standartų, nuostabiai apsiskaitęs, protingas, smalsus bei įdomus jaunuolis, turintis trejetą ištikimų bei ne mažiau keistų draugų, ar norėtumėte ką nors savyje keisti tam, kad taptumėte toks pats kvailas kaip kiti, su pilka mase susilieję individai?

Antuano, pagrindinio romano herojaus, kuris atitinka visas anksčiau išvardytas savybes, nuomone, sukvailėti reikia kuo greičiau, kol nuolatinis galvojimas jo visiškai nei6sekino ir nepasendino: „Protas yra dvigubas blogis: nuo jo kenčiama, ir niekas net nemano, kad tai liga“. Taigi, iš šios ligos reikia išsivaduoti. Nes tik kvailiai gali būti laimingi šiame purviname pasaulyje.

Knyga žavi savo kandumu, satyriškumu. Antuanas, apdovanotas galimybe nuolat stebėtis, analizuoti bei mąstyti, nelaiko to privalumu – tai jam atrodo didžiausias gyvenimo trukdis. Todėl jis griebiasi įvairių priemonių- pradedant nesėkmingu bandymu tapti alkoholiku ir baigiant  mąstymą slopinančiomis Eurozako piliulėmis. Įdomiausia, kad viską, ko imasi, jis daro su didžiausiu užsidegimu, be to, kompetentingai – prieš tapdamas alkoholiku, perskaito apie tai visą įmanomą literatūrą, konsultuojasi su patirties turinčiu alkoholiku. Ir jį vis tiek ištinka nesėkmė... 

Knygos idėja – protingas jaunuolis, mėginantis tapti kvailiu – tikrai gera, tačiau antroji knygos dalis (Antuano – kvailelio gyvenimas), dar kartą įrodanti, kad kvailiams sekasi, nebežavi tuo pradžioje dvelktelėjusiu satyriškumu, o dar ta laiminga pabaiga tarsi galutinai trokšta viską sugadinti...

Apžvelgus  teigiamus ir neigiamus knygos bruožus, knyga verta poros valandų laiko – tarkim, kad tai jaukiai kikenant praleista popietė.

Labiausiai pralinksminusi citata: „Kai buvo vaikas, norėjo tapti Bags Baniu, vėliau, paaugęs, Vasko da Gama. Bet profesinio orientavimo konsultantė liepė rinktos studijas iš ministerijos sąrašo.“ Juk būtent tai ir yra jaunos asmenybės žlugdymas! Argi po tokio akibrokšto nesinori sukvailėti?