Kai sėlinsi manęs

Knygą sudaro keturi skyriai:
1. Iš metų savo menkumo (13 eilėraščių);
2. Su negyvenama savo puse  I-XXVII, Čežėjimas I-V, ( 32 įvairios apimties eilėraščiai);
3. Metafizinis šuo (12 eilėraščių);
4. Pradžia (vienas eilėraštis).

Tai naujų eilėraščių knyga atspindinti atvirą bendravimą su pasauliu, pačiu savimi, su esamu laiku ir kitais  laikais. Visa tai lemia poetinį gyvybingumą apskritai kas yra išgyvenama ir suvokiama poetui. Jis teikdamas, kad gyvybė visada laimi apima egzistencijos, tikėjimo ir priešybių regėjimo bei harmonijos esmę.

Ši eilėraščių knyga tarsi epistolinis rašymas, lyg laiško fragmentai. Pirmojo skyriaus eilėraštyje „1989-jų lapkričio šerkšnas“ autorius būdamas dar paaugliu (keturiolikos metų) mato ir mąsto apie lapkričio dienų trumpumą ir prasidėjusį gruodį sako:

trumpos dienos ir lapkritį pamažu
pakeitė gruodis ir Dieve ne vieną
naktį klaidžiojau toli miške ir klausiau
kaip dreba ir girgžda nematomos šakos
ir trankosi vėjo vargonai ir nieko (neatrodė)
visam pasauly tokią naktį nėra
tik išgąsdintas aš
sniegas gruodis ir amžinas
vėjas o grįžęs
klausydavau j. s. bacho ir aušo
vis gilesnis gruodžio rytojus—

Taigi, autorius ieškodamas savo kelio, krypties ieško sustingusioje gamtoje, jos tamsybėje ir šaltyje. Lygindamas S.B.Bacho ir medžių skambesius laukdamas vis gilesnio gruodžio rytojaus. Poetas mąsto, jog tikrovė yra nematoma už jo akių ir amžino gruodžio vaitojimo naktį atsiveria dangus, jame žydėjo jurginai ir Tu (dieve) tarsi atveri man kitą mane, kad tie jurginai yra kažkokia paslaptis, kurią turėsiąs įminti, ištarti. Toliau autorius akcentuoja, kad šiandien yra du tūkstančiai dvyliktų liepos  trylikta diena, jau neturiu kur eiti, nes po mano langu žydi tie patys raudoni jurginai. Žmona sodino nenutuokdama apie vyro andainykštį regėjimą.

Poetas baigia eilėraštį:

tais dangiškais
liepsnojančiais-jurginais-menkas

yra mano kūnas ištarti
Tavo žiedus
pažvelk-
 
koks basas

stoviu

šioj ugny.

Eilėraštyje „Tuo turėsiu išeiti sugedo“ autorius pastebi, kad kas yra dabar pažiūrėjau ir pamąsčiau yra sugedę. Lyg per didelį mūšį palikti visus ramsčius suniokoti save ieškant Tikrojo.
kas liks iš tavęs po šio mūšio

beproti

jau eik.

Eilėraštyje „Pirosmanis“ alegoriškai  gyvenimą pateikdamas  tarsi turgus, gėlynas. Toliau jis vyksta visur:

štai prietemų valtis glaudžias
laukinės žuvys-- gyvybė
palieka uolas išsilaisvina
iš visų formų-- juodas

žvaigždynų aliejus

tylu.

Eilėraštyje „2012 birželio 10“ autorius sako: „3 valandą 15  minučių į krūmą prie atverto lango nutūpė paukštis ir švilpė neleisdamas užmigti“. Kalbėdamas apie mirtį rašo:

kaip aušta Viešpatie kaip kunkuliuoja
visa kas yra čia-- o būčiau
net nepastebėjęs--

jeigu ne šitas išprotėjęs Tavo siųstas
paukštis-- jei ne šita pasiutus

giedanti

mirtis.

Eilėraštyje „Visi kurie gyvena žieduos“ kalbama dangišką gyvybę, jos pasireiškimo kaip gėrio, kaip gyvosios gamtos tęsinį.
Tai liudydamas sako:

kristaus kraujas kvepia
alyvos ir gandras
sapnuoja lizde

tuoj ims cypt milijonai naujų
burnų

nesuskaičiuojama gyvybė
reikalaujanti Tavęs

visi išperėti žiedynuose

nemirtingieji - -

Eilėraštyje „Psichiatrijos Žemė“ atskleidžiama žmogaus būsena tam tikrose situacijose:

psichiatrijos Žemė
kurortas arba reanimacinė
palata o labiausiai
tiktų sakyti- sielynas

Autorius mąsto, jog žmogus gyvena žemėje už milijardo šviesmečių ir vienos sekundės nuo Tavo sodo. ir toliau rašo:

tikriausiai komoj dabar esu
nes lyg per sapną
girdžiu kaip budini
kaip šlama
šviesmečių dydžio erškėčiai

ir gailestingosios

seselės virtusios kovarniais
lopo mano žaizdas ir dangsto
sienas
kurios man ištirpo
sakau skrisiu.

Toliau tęsia sakydamas, jog neleista dairytis, tad reikia gyventi tarytum šitas jau paskutinis, toks žalias toks gyvas ruduo ir aš.

Su negyvenama savo puse skyriaus eilėraštyje „Žengian“ autorius kalba apie dvasinį išgyvenimą būtent:

žengiant
į purpurinį saulėlydį

mano gyvybė ir tolių
toliai ir tyrai

sunkūs
ir skaudūs yra

pirmieji žingsniai

mano juodoji pusė Viešpatie:

laikas baigias visi

pasitraukė ir nieko

nėra čia iš matomų
tik

mano kūnas

kurs bijo—

Ilgiausias eilėraštis „Kalnuos su negyvenama  savo puse“, kuris susideda iš 27 dalių (eilėraščių). Eilėraštyje „Čežėjimas“ yra žvelgiama į gyvenimo tėkmę sakydamas:

laukinės yra
mano dienos

laukine kriauše
rūgšti
pilną pievą pribarsčiau
nevalgomų vaisių--

nesugaunamas
yra laikas kuris
teka ir teka
per mano kūną

nes yra tūkstančiai
dienų iš kurių
reikės
išlaisvinti sąmonę.

Antrojoje (II) šio ilgo eilėraščio dalyje poetas mato gyvenimo tikrovės priešybes. Apie tai jis sako:

poetas
einantis
per žemės puvimą--

prausiuosi
durpėmis veidą
sodindamas gėlę prie namo
mėgaudamasis
nesustabdomų durpių žydėjimu

pirmuonis adomas angelas---

upės didumo
yra vaisius
kitoje dangaus pusėj žuvie

kuri veržiesi
išskrist iš vandens.

Trečiojoje eilėraščio dalyje (III) kalbama apie poetą, jo žodžio įkvėpimą žmogui:

manęs jūs nerasit
gervės sugrįžusios
kurioms
niekada nerūpėjau-

paukščių keliai
nežinomi žmogui - - -

--- šiąnakt---
su daugybe mirusiųjų
kalbėjau

paskui išsiskirstė visi
ir aš

nubudau--

nes man dar prieš akis
daugybė rudenio lieptų

ir atspindys ežere
- - - danguj
šiąnakt
mėlynos
spindinčios žvaigždės---

šoksiu nuo kalno išskrisdamas

vėtrungės dreba

kai šitaip sakau---

Devintajame (IX)  Kalnuos su negyvenama savo puse eilėraštyje „Eglės suvilgo odą“ autorius kalba apie laiko strėlę sakydamas:

eglės suvilgo odą-

paukštis smigo į mane
samanos
tūkstančiai metų
po amžinu apklotu

amžinai nepajudinamų
amžinai nebebūsiančių

skaudi yra laiko strėlė---

Septynioliktojoje (XVII) eilėraščio dalyje eilėraštyje „Mirties kaukė ledinės grimasos“ kalbama apie mirties filosofinį turinį:

mirties kaukė ledinės grimasos
kosminė juodybė atstumas
kurios nėra su kuo net palygint

labai toli kalnuose jie gyvena
už daugybės naktų ne žemėj
jie dabar visi yra---

Dvidešimt septintojoje (XXVII) eilėraščio dalyje „Žmonės“ kalbama, kad žmogaus tikėjimas į Tave gali išjudinti kalnus:

žmonės
išsivadavę iš sąmonės
kurie tiesiai
kreipiasi į Tave

išjudindami kalnus - -

Knygos skyriaus „Metafizinis šuo“ eilėraštyje „Kurgi dabar“ kalbama apie alinantį poeto gyvenimą po kurį nardo poetas norėdamas pilnai ištirpti jame:

kurgi dabar
tie gaivalingi pavasariai
tie beprotybės želmenys kai nardžiau
aukščiau savęs aukščiau sapnų

šiandien taip staigiai kirto rugpjūtis šiandien
vien šermukšnio liepsna virš galvos
galbūt todėl prisiminiau
prieš devyniolika metų sigito
gedos pasakytus žodžius

" dabar juoktis nenoriu dabar įdomiausi
man yra nusiminę žmonės" tada
dar tik ruošiausi dar nežinojau koks alinantis
gali būti poeto gyvenimas ir visa tai

buvo vienas
negailestingas spragtelėjimas

Dieve
nejau
viskas tebuvo poezija

net nežinau.

Eilėraštyje „Dulkės ausy aš viską girdėjau“ kalbama apie gyvastį apskritai:

dulkės ausy aš viską girdėjau - - -

pro dulkės ausį labiau
negu pro adatos skylę

lindo pralindo ilgi karavanai
su sielų erškėčiais - -

griežle
klausyk

kuri galėtum gyventi
vilkdagių žieduose:

vilkdagiai
vilkdagiai
vilkdagiai -

visi nasrai ir dalgiai

kurie atšimpa ir sutrupa

atsimuša į gyvastį mūsų .

Eilėraštyje „Dar giliausioj vaikystėj“ poetas kalba apie veržimąsi į priekį, būti stipriausiu, apginti šeimą, giminę ir pagaliau patį save. Jam buvo per ankšta tarsi kalėjime. troško būti vyrišku: net mamai niekada nedovanojo žibučių, nes atrodė per silpna, nevyriška. Per trisdešimt septynerius metus nepasikeitė: vis dar nori būti pirmas. Tik dažnai pasirodo per silpnas. Bet buvo reikalingos tos treniruotės ir grūdinimasis. Tačiau negalėjo apginti poetas nė vieno, netgi savęs. Mama, tu numirusi, o aš stoviu nuleidęs galvą kaip ir kadaise, bet nujausiu, kad jau išaušo diena, kai galiu mūsų priešus sutriuškint mena autorius:

dar giliausioj vaikystėj
pro ankstyvą kovą pro žibutes
man šviesdavo kaži kokios
bauginančios erdvės nors nežinojau
kiek juodų vakarų grįžusiam
pirmokui iš mokyklos reikės išbūti
vienam uždarytam palėpėje tuščiame
trijų aukštų name ( gal tai buvo kalėjimo
treniruotės0 kai tamsu ir tuščia ir niekas
negrįžta ir kad tu mama mirsi
kad lėksiu nuo kalno
barškančiu dviračiu būryje septynmečių
visas įsitempęs žūtbbūt norėdamas būti
pirmas ir kad būti pirmam dažnai
nepavyks o tada negalėdamas pakęst
pralaimėjimo kartėlio
pulsiu muštis

mama aš niekada tau nedovanojau žibučių
man tai atrodė per silpna nevyriška buvau
dar labai naivus vaikas ir kai užaugsiu
( svajodavau0 būsiu toks stiprus
kad galėsiu apginti tave ir visą giminę ir
išsikasęs prikelsiu iš mirusiųjų auklę elžbietą

bet viskas

stoviu nuleidęs galvą (gal toks pat
kaip kadaise naivus) sugniaužęs
rankas pasiruošęs  ilgai
labai ilgai laukt ir pult nedelsdamas
nesižvalgydamas kai tik pamatysiu
nujausiu kad  jau išaušo diena
kai galiu mūsų priešus sutriuškint

Eilėraštyje „Apie poezijos psichopatiškumą“ kalbama, kad pačiose juoduosiuose lapkričio vandenyse esi purtomas lapas ant laiko šakos ir suprantama, kad poetas yra laikinas žemėje, bet amžinas už jos ribos. Pažįstamai psichiatrei  pokšteli ir gėdingai nulūžta  menkutė šakelė, kuri jos manymu, dar galėjo išgelbėti ir sugrąžinti prie  normaliųjų pasaulio logikos. Poetas paniręs į tamsą sako:
todėl štai rašau štai sėdžiu

prie paprasčiausio stalo
virš jo dega lempa - -
o aš sakau paniręs
esu į juodžiausią tamsą

kad mane lapkritis maigo
kad purto kaip džiūstantį lapą
bet koks po velnių aš lapas
kokia po velnių šakelė

Poetas prašo paaiškinti psichiatrės logiškai kas jis yra, tačiau ji neatsako į klausimus, o tik juos užduoda. Tada poetas ieško atsakymo mene sakydamas:

tada čiurlionis ateina
antanas miškinis tango -
taip elegantiškai lapkritis
taip elegantiškai laikas.

Baigdamas šį eilėraštį taip vaizdingai tęsia ir baigia:
tik - mano

pasiutus vaizduotė regi
ir kloja ant popieriaus kloja
iš nebūties į būtį

būt ar nebūt -

štai klausimas
sėst ir rašyt-

ar žūti - .

Paskutiniame knygos skyriuje „Pradžia“ užbaigiama eilėraščiu „Pavasario balsai“. Čia jau poetas gyvena žūtbūtiniame pavasario lietuje sakydamas:

Žūtbūtinis pavasario lietus--

pajuodęs debesis tarsi replės
traiško hermetišką
žylių pasaulį

kas aš esu ir kodėl  kiekvieną
dieną privalau būti
stipresnis už nebūtį?

artėja žiauriausias pasauly lietus -

jau pirmosios kregždės
įnirtingai nardo ir audžia

mano įkapių rūbą ir veriasi
uždraustos erdvės - žaibuoja
iš atminties ir giliausių sapnų

gyvenu

iš visų jėgų o vis tiek

gyvenimas
tėra nebūties dūmas - ekleziastas
maironis žodžiais
kuriuos šio pasaulio vėjai išblaško --

man sunku šį pavasarį
kaip ir jiems - prieš šimtą metų
prieš tūkstančius

žengti
į žūtbūtinį lietų -
vieną - vienintelį kartą

amžiną - neišvengiamą --

nesigręžioti atgal --.