Kai mes buvome vilkai

Fundamentalios knygos – nebūtinai nuobodžios, o talentingi ir patyrę prozininkai randa kelią į skaitytojų širdis nepriklausomai nuo šalies politinės santvarkos bei komercijos. Tuo įsitikini pradėjus skaityti naujausią V. Jasukaitytės romaną, nagrinėjantį Lietuvos rašytojų sąjungos „virtuvę“ nuo gūdžios sovietinės stagnacijos laikotarpio iki Atgimimo. Romano veikėja – irgi rašytoja, po išgalvotomis pavardėmis gudriai paslėpusi lengvai atpažįstamus savo kolegas. Tačiau visų pirma ji – moteris. Ir savo moteriškumo nematuoja visiems įprastais patriarchalinės visuomenės matais: gali pažadinti savyje laukinės pagonių burtininkės galias, gali kurdama tekstus elgtis visiškai iracionaliai, bet gali ir vadovauti visuomeninei organizacijai. Visa, ką aprėpia jos skvarbus žvilgsnis, įgyja gyvasties: net televizijos bokštą ji mato kaip gyvą padarą. Bet vis dėlto nėra visagalė: net jos gerosios galios nepajėgios sustabdyti to žiauraus žaidimo, į kurį aplinkinius – beveik visus, ypač menininkus –­­ įvelia tuometinės valdžios peripetijos.

Autorė neįtikėtinai atvira ir nuoširdi tiek vaizduodama meilės scenas, tiek atverdama savo pačios silpnybes ir baimes. Ji dvasinga ne dėl gausiai cituojamų rusiškų eilių ir dainų. Net ne dėl stiprių išgyvenimų susidūrus su įslaptinta ir atgrasia sovietine realybe, kurioje beprotnamiuose žalojami menininkai ir net darnios šeimos nariai gali netikėtai atsidurti skirtingose barikadų pusėse. Beprotybė čia neromantizuojama, kaip jau tampa įprasta mūsų literatūroje kalbant apie meniškos prigimties žmones. Visi jos poelgiai motyvuoti spindinčiu, kažkokiu natūraliu, žemišku gerumu, o literatūrinė kūryba atvirai vadinama „virtualia realybe“. Ji gali būti ne tik įdomi ir graži, bet ir labai pavojinga. Romano stilių galima drąsiai vadinti magiškuoju realizmu: viskas čia susiję, kiekvienas poelgis ir įvykis turi padarinių, tarp kurių žmonės blaškosi tarsi žuvys, pakliuvę į tą patį tinklą: nuo jo neapsaugotas net sumaniausias ir pragmatiškiausias. Ir nors kartais jaučiama, jog nekenčiamam režimui „nurašomos“ visos blogio apraiškos, įskaitant ir tas, kurias galime rasti dabartinėje santvarkoje, prozininkė, rodos, nieko nesmerkia. Išskyrus tuos, kurie pernelyg įsijautė į galingo ir negailestingo valdovo vaidmenį. Nes čia išmintingai ir subtiliai įrodoma, jog vis dėlto baisiausia nuodėmė – ne tiek pasidavimas aplinkybėms, kiek melas. Ypač – melas pačiai sau, neretai pridengiamas sveiko proto ir racionalumo kauke. Visos kaukės anksčiau ar vėliau nukris. Tą puikiai iliustruoja drąsus ir stiprus romanas apie laukinės moters kelią.