Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kai aš gulėjau mirties patale

Kai aš gulėjau mirties patale Taip riebiai jaučiamu ir tikru žmonių vargu suteptos knygos teksto daugiau skaityti man neteko ir kažin ar beteks. Žmones eina, gal šliaužia, gal važiuoja per jiems skirtą laiko tarpą ir su jais kartu eina jų vargų, jų praradimų, jų pareigų ir priesaikų, jų tradicijų ir papročių pasaulis. Koks jis būna tarpais sunkus ir aštrus, tarpais mirtim atsiduodantis, tarpais šiek tiek nušviesėjantis. V. Folkneris mums pateikia tokį nedidelio žmonių būrelio gyvenimo tarpsnį (o gal taip galėtų būti interpretuotas ir visas gyvenimas), kai saulės ir potvynių, ilgos kelionės ir vargų kamuojamą, įdomių tarpusavio santykių šukuojamą, bet svarbiausią pareigą mirusiajam atliekančių žmonių kelionę. Su grabe vežamu mirusiuoju jiems tenka įveikti ir vos nežūti persikeliant per patvinusią upę... Jiems tenka važiuoti per miestelius, kurių žmonės pajutę baisų pūvančios mirusiosios kvapą vos nesudaužo jų ir neužtveria tolimesnio važiavimo, jie patiria ir visokių kitokių sunkumų ir kliūčių, bet viską įveikia – veža jau pūti pradėjusį žmogų laidoti į tolimas Džefersono kapines. Veža kantriai, čia pat kvėpuodami lavono skleidžiamą smarvę, čia pat valgydami ir gerdami, ir vėl tolyn važiuodami, kol galiausiai nusigauna į paskirtą vietą.

Visokiausių minčių kyla skaitant knygą. Ką rašytojas norėjo pasakyti, kur romano esmė? Ar ne tai, kad mes visi palyginus lengvai apsiprantame su savosiomis „smarvėmis“, gal būt ne tokiomis baisiomis, kaip pūvančio lavono, o gal dar baisesnėmis – kaip pūvančio kraujo? Ir kai apsiprantame, tada jau jaučiamės kaip danguje. Ir kai apsiprantame, kitų žodžiai ar pastabos apie mus ir apie mūsų suplėkusį pasaulį – mum yra pats didžiausias, pats nepakeliamiausias įžeidimas. Lygiai taip pat, kaip V. Folknerio važiuojančiam žmonių būreliui, kai jų, lavonsmarvės prisigėrusių ir ją skleidžiančių, nenori leisti net gatve pravažiuoti. Ir jie imasi su visais, kas stoja jiems skersai kelio, nes jie vykdo pačią švenčiausią savo ir kiekvieno mūsų pareigą – veža laidoti artimą žmogų –Edę Bandren. Visi teisūs ir važiuojantieji, ir tie, kurie ginasi nuo pravažiuojančios lavonsmarvės.

Va, ir suprask, kad geras, žmogau, kaip čia yra iš tikrųjų, kas teisus, kas neteisus. Gudriai rašytojas spendžia spąstus visuomenei, kur sprendinio nėra ir negali būti. Belieka tik išgyventi – visiem pakvėpuoti tuo užnuodytu oru, greičiau praleisti keliu tą vežimą su smirdančiu karstu, kol pravažiuos, pabūti užsiėmus nosis ar net nebekvėpuoti.

O juk rašytojas leidžia suprasti ir tai, kad taip atsitiko susiklosčius išskirtinėms sąlygoms. Taip, matyt, paties likimo buvo lemta ir netyčia susiklostė, kad tokiu laiku žmogus mirė, kad patvino upė, kad užėjo karšti ir sausi orai, kad į tas kapines toks tolimas kelias ir t.t. Tos atsitiktinės sąlygos, tos atsitiktinės... Kaip Černobylio, kaip latvių šaulių pulko, išgelbėjusio rusiškąją diktatūrą, kaip..., kaip... Nėra nieko pastovesnio už laikinumą ir nieko laikinesnio už pastovumą.

Rašymo stilius – be užuolankų, be pagražinimų, be ribuliavimų, be jokių įmantrysčių. Nuogas, kaip ištartas plikas žodis, kaip pliki žodžiai susijungę į trumpus sakinius, kalbamąją prastų neįmantrių žmonių šnektą. Tiesūs, kaip durtuvai, kaip paleistos strėlės ir kai įsmenga atmintin, dar vibruoja sukeldami savotišką nuotaiką, savotišką knygos įvykių nuotaikinį diapazoną, kuris skleidžiasi tos kelionės su grabu aistromis, liūdesiu, smirdėjimu, tarpais net humoru ar net klausimu – ar taip iš tikrųjų galėjo būti? Nors vaizdai tokie realūs, tokie aiškūs ir logiški, kad abejoti aprašomais dalykais būtų didžiausia kvailystė.

Keisti ir skyrių ar atskirų gabaliukų pavadinimai. Tekstas intymus tarsi dienoraštis, tarsi to žmogaus, kuris paminėtas skyrelio pavadinime, pasakojimas. Kiekvienas kalba apie save, savo įspūdžius ir kalbėdamas tarsi kregždės lizdą – lipdo visą knygos turinį ir įvykius, kurie pamažu sugula ir pavirsta į romaną. Ir per tuos veikėjų samprotavimus ryškiai pasimato tų žmonių pasaulis, jų darbai ir charakteriai.

O pradžia jau kokia. Net šiurpą kelianti: paskutines valandas gyvenanti moteriškė paguldyta taip, kad matytų, kaip daromas jos karstas. Jai matyti ne tik staliaus judesiai, lentų obliavimas, bet ir garsai, ir visa kita, kas sudaro tokią nuožmiai niūrią nuotaiką, kad kitais – ne knygos žodžiais net išsakyti sunku. Ir toks įtemptas veiksmas eina per visą knygą. Gal užteks mano malimo?– kas susidomėjo, ims ir perskaitys, ir pats įsitikins kaip rašo vienas iškiliausių pasaulio rašytojų – V. Folkneris.
2005-08-15
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1971
Vertėjas (-a): Lilija Vanagienė
Puslapių: 274
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-10 18:57
kutkudak
skaičiau knygą. ir knyga beprotiškai gera. tik vat ši recenzija man sukėlė tik pyktį. ne lavono smarvė joje svarbiausia ir ne tai kad Edė Bandren matė kaip daromas karstas jai. tai tik fonas, kuriame gyveno ir veikė visi tie nesusipratę žmonės. ta apgailėtina šeimynėlė.ar žmogus kaltas jeigu jis yra kvailys, jei niekingas? tu šia recenzija pasakei kad nekaltas ir pareiškei užuojautą tokiam žmogui, padarei tai jautriai ir įmantriai.
o aš sakau kad toks žmogus yra kaltas. ir jis yra kaltas dėl to kad tempė tą lavoną su savimi kaip kokį daiktą, kurį būtinai reikia padėti į vietą. jis buvo aklas visiems tiems gamtos ženklams kurie liepė liautis. jis pamynė visa kas yra šventa. jis nėra žmogus. ir jo vaikai pasmerkti būti jo vaikais.
o tu sakai, kad jie teisūs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-30 12:13
Edvardas
Gabaliukai iš Panytėlės darbelių(skliaustuose mano komentaras)
Smilkiniuos mėlyni traukiniai (matyt žmogaus ausys – geležinkeliai)
Smilksta tolsta kiauri stogai – (kunigai bažnyčiose juos dės į smilkytuvus)
Kūrenu savo laiką, rūkau (atsargiai – jis dagus kaip parakas, gali sprogti)
Kambariai demonstruoja nepriekaištingą tvarką (Kur ne – jie gyvi padarai, turi rankas)
Sekančio mėnesio algą (ar nevirstame rusofobais?)
Paruošti ją (arbatą) pati, rankomis (man skanesnė kojomis ar nugara)
Ji gyvatiškai vyniojasi aplink Niną lamdydama darbinio kostiumėlio pečius (kažkas panašaus į Afrikos smauglį)
Žibina akimis ir pila, pila nuodus Ninai į ausį (šviesusis hamletizmas)
Arbata... tai juk bilietas (greit su puodukais vaikščiosime į spektaklius)
Jausmas pasidaro beveik apčiuopiamas (suakmenėja, sušąla, išvarva?)
Pora valandų nusiplauti skaičiams ir formalumams (be muilo?)
Griežtą liną (kai suraukšlėji, tampa griežtas)
Iš namų ji išbėga beveik tekina (o ar galima bėgti „ne tekina“?
Namai Niną pasitinka triukšmu ir klegesiu... Brendžiu ir obuolių sultimis.( geri namai, kaip pasakoje)
Du nekantrūs mostai (kaip maži vaikai, kantresniais tampa, kai prastypsta)
Triukšmingai pasiruošia puodelį (naujadaras, kuris sukraunamas iš šukių (?))
Šaką kojom apsivijusi rūgštinius laiškus susitraukusius kremtu (kodėl laiškus, o ne blynus ar citrinas?)
Balso klosčių minkštimas karštas brinksta ir drioksi metalo skoniu (tik pamanykit – balsas turi minkštas klostes, kurios subrinkusios drioksi kaip bombos – metalo skoniu...)
Po vokais stiklakūnis drumsčias skyla ir pliūpteli kriokliu raudonu (žodžiu, akis išvarva raudonomis sultimis į triukšmingai paruoštą kavos pudelį)
Dar tvinksnis ir atplėšia vožtuvus švokščia vėjas grobų vargonuos (ir nėra jokio kvapo?)
Pati sugalvojau pirštų jausmą (siūlau išradimą į Gineso knygą)
Net dūmas ant pirštų tavų mėlynesnis (dūmais dažomi pirštai, ar kaip?)
Riešo riešutas, akys - akmenys (iš didelio rašto išeita per kraštą...)

Užbaigdamas pridėsiu – gal kiek užlenkiau, bet, manau, bus į sveikatą mano (manau ir kitų gerbiamai) mokytojai. Niekas nėra be priekaištų, net apibendrinimai. O pateikti kūrybos gabaliukai rodo, kad ne šventieji puodus lipdo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-29 01:50
Valentas Šlaustas_
ale irgi žiauru-savaitės geriausia recenzija negauna trijų..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-28 21:40
kadugėlis
Dievaž primalta atsakančiai. Atkreipkit dėmesį, nė žvilgsnio į kūrinį iš šalies - vien tik lavonsmarvė, kurios priežastis šiaip  ne taip vis tik buvo išaiškinta. Ne tik kad nėra jokio nuoseklumo, tai dar ir stiliukas kraupokas. Cituoju: "Rašymo stilius – be užuolankų, be pagražinimų, be ribuliavimų, be jokių įmantrysčių. Nuogas, kaip ištartas plikas žodis, kaip pliki žodžiai susijungę į trumpus sakinius, kalbamąją prastų neįmantrių žmonių šnektą."
Norėčiau, kad ir recenzijos autoriaus stilius būtų bent per pus toks "neįmantrus". Apie tokius "tarpais" ar "mum" aš net nekalbu.
Nežinau, kaip knyga, bet recenzija, mano galva, tikrai netikus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-18 10:24
Somnambulas
- je, vis žadu skaityt šią knygą -
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-15 18:38
Gaspadorylazz
Ir aš skaičiau. Ir aš. Bet, kad labai senai tas buvo, tačiau nuotaiką pamenu.
Gera recenzija. Leido atsiminti užmarštin nuėjusią knygą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą