
Šiame lietuvių etiologinių sakmių rinkinyje išsamiu ir plačiu kilmės vaizdinių spektru paliečiamos daugmaž visos lietuvių etiologinių sakmių temos: pradedant dangaus kūnais, gamtos reiškiniais, žeme, jos paviršiumi, naminiais gyvuliais, laukiniais gyvūnais, paukščiais, žuvimis, ropliais, vabzdžiais, medžiais, javais, gėlėmis ir baigiant žmogumi.
Tautosakos kūriniai ilgus amžius buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Įvairių darbų ar poilsio po jų metu, per šeimos ar kalendorines šventes buvo dainuojamos dainos, sekamos pasakos, menamos mįslės, šokami rateliai, žaidžiami žaidimai ir kt. Dar ir šiomis dienomis mamos kūdikiams prieš miegą dainuoja lopšines, o šiems nusiminus ar pravirkus, pasitelkia žaidinimus. Kiek paaugusiems vaikams seka vaikystėje išgirstas pasakas ar skaito jas iš pasakų knygelių. Smagu girdėti, kai vaikas pasakoja, jog seneliai dar dainuoja liaudies dainas, o jis gali pasiklausyti jų sekamų pasakų, įminti užmintas mįsles ar atskirti gudriai į kalbą įpintas patarles, priežodžius.
Šia knyga norima supažindinti su tautosakos kūriniais, kurie vadinami etiologinėmis sakmėmis. Kokie tai kūriniai? Greičiausiai ne vienas juos yra girdėjęs, gal tik nežinojo pavadinimo. Ne tik mažas vaikas, bet ir suaugęs žmogus kartais negali atsispirti įgimtam smalsumui ir klausia „kodėl?“ ar „iš kur?“ Dauguma šių sakmių ir yra kilusios iš žmogaus noro paaiškinti aplinką: kodėl šuo veja katiną, o katinas gaudo peles, kodėl gegutė neperi savo vaikų ar iš kur atsirado ugnis, arklys, katė, gandras ir kt. Girdint ar skaitant šias sakmes, gėrimasi kiekvieno teksto savitumu. Tai paaiškinama tuo, jog pasakotojas į pasakojimą įlieja savo supratimą ar pastebėjimus. Lietuvoje šios sakmės nebuvo labai populiarios, užrašyta apie 4000 tekstų. Tačiau ir paskutiniu metu tautosakos rinkėjai, nuvažiavę į kaimus pas senolius, dar užrašo vieną ar kelias tokias sakmes.
Knygoje yra nemažas kiekis kūrinių. Kadangi pristatoma iš kartos į kartą perduodama tautosaka, be abejo, iškyla svarbus klausimas, ar pateikiama medžiaga tikrai liaudiška. Stengtasi atmesti visus nors kiek nepatikimus tekstus, tačiau vienas kitas iš jų galėjo likti nepastebėtas.
Šiose sakmėse ikikrikščioniški ir krikščioniški vaizdiniai persipynę ypač glaudžiai, kartais jų sąsajos aptinkamos net tame pačiame tekste. Be to, skaitant kūrinius, lengva pastebėti, jog tuose pačiuose siužetuose vienas veikėjas lengvai pakeičiamas kitu, nors ir atlieka analogiškus veiksmus.
Kas pasakojama etiologinėse sakmėse? Jose aiškinama dangaus kūnų, gamtos reiškinių, žemės ir jos paviršiaus, gerų ir blogų dvasių, naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių, žuvų, roplių, vabzdžių, augalų ar atskirų jų ypatybių kilmė. Taip pat jose vaizduojamas ir pirmųjų žmonių sukūrimas, aiškinama, kaip atsirado tam tikras gyvenimo būdas, vienos ar kitos charakterio savybės, pasakojama atliekamų darbų, kamuojamų ligų kilmė.
Šių kūrinių struktūra nėra sudėtinga. Juose iš pradžių pasakoma, kad kažko trūksta. Taip siekiama parodyti, kad pasaulis nėra įgavęs dabartinio pavidalo. Todėl nėra žemės, pragaro, rojaus, žmogaus, gyvūnų, augalų ir kitų veikėjų, o jeigu yra, tai jie neturi šių dienų pavidalo, savybių ar neatlieka dabartinių veiksmų. Įvairūs veikėjai padaro tam tikrą veiksmą, šį esminį trūkumą panaikina ir sukuria dabartinę pasaulio situaciją.
Dažniausiai pasaulio kūrimo personažai būna Dievas ir velnias. Tokiose sakmėse kūrimas suvokiamas kaip dviejų priešpriešinių galių veikla. Dievas sukuria viską, kas gražu, naudinga, o velnias – kas negražu ar net žalinga. Be to, Dievas viską kuria tikslingai, o velnio kūriniai – tik nevykęs Dievo veiksmų pakartojimas. Dievas sakmėse vaizduojamas žemiškas, išvaizda iš aplinkinių niekuo neišsiskiriantis senelis, bet pasižymintis nepaprastu įžvalgumu bei išmintimi. Jo pasaulio kūrimas vaizduojamas kaip paprastas veiksmas, tarsi kasdienis darbas. Jis stato tvartus, pjauna žolę, prausia veidą. Be to, Dievas sakmėse yra ir teisingumo reiškėjas. Jis baudžia tinginius, šykštuolius ir melagius, o apdovanoja darbščius, teisingus, rūpestingus. Kartais bausmė būna labai griežta – žmogus virsta gyvūnu ar paukščiu. Tuo tarpu velnias vaizduojamas komiškas. Jis stengiasi pakartoti Dievo veiksmus, tačiau jo darbų pasekmės sukelia juoką. Kiek rečiau pasaulį kuria kiti krikščioniškosios religijos personažai: Marija, Jėzus, šventasis Petras, šventasis Jurgis, šventasis Povilas ir kt.
Išskiriami skirtingo pobūdžio veikėjų veiksmai. Kai kuriuose kūriniuose iš pradžių vaizduojama, kaip pasauliui ar atskiriems objektams ko nors trūko ir kaip tas trūkumas buvo panaikintas. Sakmėje, pasakojančioje, kaip senelis padeda žmogui dirbti, sakoma, kad iš pradžių šis javus laukuose pjovęs peiliu. Senelis padovanojo jam dalgį ir nuo to laiko žmonės pjauna dalgiais.
Siekiant panaikinti trūkumą, vienas veikėjas gali kitam paskirti užduotį. Kūrinyje apie arkliais pavirtusį žaltį senelis mato, kaip sunkiai Adomas su Ieva aria, nes ant akėčių guli didelis ir sunkus žaltys. Senelis liepia Adomui čiupti ir perplėšti žaltį. Tada iš vienos žalčio pusės atsirado arklys, o iš kitos – kumelė. Paskirdamas užduotį, veikėjas tiesiogiai arba užuominomis pasako, ko negalima daryti. Draudimo nepaisymas matomas sakmėje apie gandru paverstą Dzidorių. Dievas duoda Dzidoriui maišą, pilną gyvačių, varlių, žiurkių, vabalų, ir liepia nunešti jį į upę paskandinti, tik uždraudžia žiūrėti, kas yra viduje. Nuėjęs ant kranto, Dzidorius neiškenčia ir pažiūri. Tada iš maišo pabėga visi gyviai. Dievas supyksta, kad Dzidorius nepaklausė draudimo, ir paverčia jį gandru, kad sugaudytų paleistus padarus.
Kartais vienas veikėjas išmėgina kelis kitus veikėjus. Kūrinyje, kuriame aiškinama, kodėl moterys neturi laiko, Dievas išbando tiek vyrus, tiek moteris. Jis prašo parodyti kelią. Moteris atsako, kad ji neturinti laiko, nes reikia rugius pjauti, o vyras, atsitraukęs nuo darbo, parodo kelią. Moteris neišlaiko išmėginimo, todėl visos moterys turi daug darbų ir neturi laisvo laiko, o vyrai padirba ir gali pailsėti. Dažnai veikėjas siekia panaikinti trūkumą, tačiau kitas veikėjas jam sutrukdo. Nors kliūtis panaikinama, tačiau kenkimo pasekmės išlieka. Sakmėje, kuri aiškina, kodėl ligos tūno kūno viduje, sakoma, kad Dievas nulipdo žmogų, o velnias jį subado pirštu. Dievas, tai pamatęs, liepia velniui užlipdyti padarytas skyles, bet šis tik užtepa jų paviršių, o viduje skylės išlieka.
Sakmėse Dievas gali ir pagudrauti. Tai atsispindi tekste apie šienaujančius Dievą ir velnią. Velnias šienauja dalgiu, o Dievas pjauna šieną kaltu. Naktį Dievas užleidžia velniui saldų miegą ir, paėmęs jo dalgį, išpjauna beveik visas savo pievas. Velnias, ryte pamatęs Dievo darbą, pats paprašo dalgį mainyti į kaltą.
Taigi, iš pradžių sakmėse parodoma, koks pasaulis buvo, vėliau po sakmių veikėjų atliktų veiksmų jis įgauna dabartinį pavidalą ir tampa toks, kokį mes matome šiandien, koks yra mums įprastas.
Edita Korzonaitė