Jūros žvaigždė

Sergančio kūno kelionė

„Josephas O’Connoras – šiuolaikinis airių rašytojas, gimęs 1963 m. Dubline, yra dešimties plačiai pripažintų knygų, išverstų į 18 kalbų, autorius.“ Taip skelbiama romano „Jūros žvaigždė“ viršelyje, vėliau dar priduriama, kad šis romanas – jau trečioji J. O’Connoro knyga lietuvių kalba („Pardavėjas“ – „Charibdė“, 2000, „Kaubojai ir indėnai“ – „Mintis“, 2005). Informacija šykšti, o romanas – baisingai storas. Skaityti imi su įtarumu, bet vėliau įtarumas ištirpsta ir užleidžia vietą maloniai nuostabai – romanas koncentruotas ir įtaigus, pasižymintis „gyvo nervo“ pojūčiu, ir tai neleidžia priskirti jo prie knygų, kuriose istorija – tik fonas, o veikėjai – tik kostiumai.

Antra vertus, tai ir ryškią simbolinę prasmę turintis kūrinys: transatlantinį laivą „Jūros žvaigždė“ su airių emigrantais galima laikyti savotišku senosios Airijos simboliu, įkūnijančiu ir Mergelės Marijos įvaizdį (Jūros žvaigždė – vienas iš Mergelės Marijos vardų airių religinėse litanijose). Turint omeny, kad laive, plaukiančiame į Ameriką, gelbstintis nuo baisiojo 1847 m. Airiją ištikusio bado, vyksta anaiptol ne šventi dalykai (trečiosios klasės keleiviai pešasi dėl maisto, vagia, prievartauja, miršta nuo bado ir ligų, o pirmosios klasės keleiviai šnekasi apie Verdi operas ir geria šviežią grietinėlę), galima teigti, kad simbolinė laivo reikšmė dar labiau sustiprėja. Įgyja Nojaus arkos, o gal – civilizacijos apoteozės „Titaniko“, pralaimėjusio gamtos stichijai, įvaizdį. Jo reikšmė artima ir I. Bunino prozai: apsakyme „Ponas iš San Francisko“ kaip atskiras pasaulis vaizduojamas didžiulis garlaivis „Atlantida“, kuriame turtuoliui gulbės pieno tetrūksta, tačiau, netikėtai miręs, jis karste nutremiamas į giliausią triumą, kad negadintų nuotaikos kitiems išrinktiesiems primindamas memento mori. Tačiau „Jūros žvaigždė“ nėra „plaukiojantis viešbutis“, kaip I. Bunino apsakyme – jos reikšmė universalesnė. Gyvas kūnas, nualinta žemė, sunkiai dvėsuojantis, besibaigiantis padaras, savo įsčiose priglaudžiantis ir pasmerktuosius, ir privilegijuotuosius. Dangus ir jūra siaučia aplink kaip nesuvaldomos priešiškos jėgos, tamsus chaosas, kurį „Jūros žvaigždė“, šitas sergantis kūnas, turi įveikti, nugalėti, kad galėtų pasveikti.

Tačiau laivas perdėm „kūniškas“ ir pinkliojamas aistrų bei nuopuolių, kad galėtų kliautis stebuklinga išgijimo viltimi. Praeitis per sunki ir per žiauri, kad galėtume nusikratyti jos kaip seno skuduro. Tai liudija trijų pagrindinių veikėjų, susijusių ne tik dvasios, bet ir kraujo ryšiais, istorijos. Lordas Deividas Meriditas, vagis ir sukčius Pijus Malvis ir valstietė Merė Duein, kurios įtaigiu paveikslu autorius susiejo du itin nepanašius personažus – anglų aristokratą ir airių padugnę. Būdama ne tik paauglio lordo mylimoji, bet ir sesuo, kurios niekas nepripažino, nes gimė iš nuodėmingo lordo tėvo ryšio su valstiete, taip pat – Pijaus Malvio mergina ir vėliau – jo brolio Nikolo žmona, perėjusi pažeminimo ir paniekinimo slenksčius, netekusi vyro, vaikų, artimųjų, vertusis prostitutės amatu ir dirbusi Deivido Meridito vaikų aukle, Merė Duein išlaiko savotišką išdidumą ir orumą, įkūnydama paslaptingosios senosios, mitinės Airijos dvasią. Jinai labai artima tiems bevardžiams personažams, kurie yra jos šalies kūnas ir kraujas, kurie 1847 m. badmečiu krito kaip musės ištisais kaimais ir buvo suryti varnų, lapių bei žiurkių. Tų, kurie, anot autoriaus, „neužsitarnavo vietos spausdintuose tekstuose, subtiliai nugludintuose romanuose, skirtuose civilizuotiesiems. Jie buvo tiesiog neverti, kad apie juos būtų kalbama“ (p. 168). Šių personažų „nevertumą“ turėtų pabrėžti dažno skyriaus pabaigoje cituojami trumpi airių emigrantų laiškai su daugybe gramatinių klaidų (tarp jų – ir Merės Duein laiškas), o jiems oponuoti turėtų „vertieji“ – intelektualūs pirmosios klasės keleiviai. Tačiau autorius neskirsto veikėjų į „aukštesniuosius“ ir „žemesniuosius“. Visi jie tiesiog žmonės: nekilmingasis gali būti niekšas ir prievartautojas, o aristokratas – kilnus ir gailestingas. Kaip pavyzdį galima pateikti laivo kapitono Dž. T. Lokvudo įrašus laivo žurnale, iš kurių galima spėti, kad kapitonas turėjo ne tik gailestingą širdį, bet ir veiklų būdą, nes vėliau, po plaukiojimo, tapo badaujančių airių rėmėju ir bičiuliu. Kasdien registruodamas mirusiuosius ir atiduodamas jų kūnus jūrai, žvelgė į juos kaip į savo šeimos narius, o ne kaip į nereikalingą balastą.

Tokie nesuštampuoti veikėjai – iš tiesų geros, mąstyti, o ne pasiduoti skaitymo inercijai verčiančios prozos bruožas. Personažai – gyvi, įtikinami, negalì vieno tik nekęsti, o kitą – tik garbinti ir besąlygiškai juo kliautis. Ir apskritai susiformuoja paradoksali situacija, kai imi labiau gailėtis ne nužudytojo (lordo Meridito), o jo žudiko (Pijaus Malvio), nes žudiko praeitis pasmerkia jį negailestingam aukos likimui (nors Merė jo pasigaili, prakeiksmas neatšaukiamas, ir Pijus miršta Amerikos didmiesčio gatvėje, sukapotas į gabalus, išpjauta širdimi). Apskritai Pijaus Malvio kaip „blogojo“ veikėjo paveikslas gana netikėtas: jis vaizduojamas it koks Amžinasis žydas, nerandantis sielos ramybės, žmogus šmėkla, personažas, kurį sukūrė gandai ir paskalos (jis – čia plėšikas Frederikas Holas, čia – Niugeito pabaisa), J. Miltono eilučių „Ne gero nedaryti mūsų užduotis, / Bet amžiais sėti blogį – štai palaima“ (p. 259) lemtingasis nešėjas, revoliucingų baladžių kūrėjas, žinantis, kaip „gyvenimo faktus paversti literatūra“ (p. 132).

Autorius, su švelnia ironija žvelgdamas į šiuos žodžius, sukuria vieną itin specifišką situaciją, į kurią, aišku, galima žiūrėti ne kaip į istorinį faktą, o kaip į „literatūrą“: Londono gatvėse sutikęs garbųjį Ch. Dickensą, kuriam labai rūpi „tikri dalykai“, Pijus Malvis už dosnų atlygį pripliauškia visokių dalykų apie Londono padugnių gyvenimą, ir mes tiesiog akyse matome, kaip formuojasi „Oliverio Tvisto“ siužetas ir Pijaus nekenčiamas pažįstamas kunigas, baisus antisemitas Faganas virsta išraiškingai Ch. Dickenso pavaizduotu žydu Feidžinu.

Galbūt ne veltui „Jūros žvaigždėje“ iškyla Ch. Dickenso – realisto, humoristo, sociologo, humanisto, reformatoriaus ir nepaprastai turtingos vaizduotės rašytojo – figūra, nes ir „Jūros žvaigždę“ iš dalies galima vadinti realistinio romano pavyzdžiu, kuriame jautriai, bet ne sentimentaliai paliečiamos opios socialinės problemos. Pavyzdžiui, kad ir visuomenės susiskirstymas į klases. (Ch. Dickensas ypač nekentė klasių skirtumų ir aristokratinės sistemos.) Be to, romano skyrių antraštės primena, tarkim, „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“ ar to paties „Oliverio Tvisto“ skyrių įmantrokus pavadinimus, kuriuose šmėsteli ir siaubo nuojauta, ir juoko kibirkštėlė. Verta pagirti „Jūros žvaigždės“ vertėją Nijolę Reginą Chijenienę, subtiliai atsižvelgusią į šiuos teksto niuansus. Romanas „dikensiškas“ ir kai kuriomis siurrealizmo detalėmis, kurias didysis klasikas mėgo suteikti žmonių charakteriams – pavyzdžiui, kad ir „Prologo“ Šmėkla (Pijus Malvis), apledėjusi grįžtanti po naktinio pasivaikščiojimo į triumą, nereaguojanti į geranorišką gestą, į užkalbinimą, besielgianti visai kaip vaiduoklis, o ne gyvas žmogus.

Antra vertus, romano kompozicija ir pasakojimo būdas labai skiriasi nuo pirmuoju asmeniu dažnai prabylančių Ch. Dickenso veikėjų („Deividas Koperfildas“, „Didieji lūkesčiai“) ir autobiografinių rašytojo gyvenimo faktų suliteratūrinimo. „Jūros žvaigždėje“ J. O’Connorui kaip pasakotojui pavyksta pasitraukti į šalį ir užleisti vietą savo veikėjų pasakojimams, motyvuojant, ko gero, šiais žodžiais: „Ar galima suprasti istoriją, nežinant, kas ją pasakoja“ (p. 511) ir „Istorija vyksta pirmuoju asmeniu, bet yra rašoma trečiuoju“ (p. 485). Taigi „trečiųjų asmenų“ – laivo kapitono Dž. T. Lokvudo, lordo Deivido Meridito, žurnalisto G. G. Diksono, trokštančio tapti rašytoju ir nemėgstančio Ch. Dickenso, Pijaus Malvio, Merės Duein ir probėgšmais – daktaro Mangano bei vyresniojo lordo Meridito sūnaus Džonatano – vardu ir papasakojama ši nevienalypė, baisi ir kiek ironiška, paslaptinga, nepaprastai turtinga „nusikaltimo ir bausmės“ istorija. Žavi ir stebina romano kultūrinis audinys: šalia sukrečiančių, nedaugiažodžių, šalčio, drėgmės, tylos gaubiamų bado, mirties, neraštingumo vaizdų egzistuoja subtilus ir turtingas meno ir kultūros pasaulis. (Minimas 1847 m. Elliso Bello vardu pasirodęs „Vėtrų kalnas“ (nemarus Emily Brontë kūrinys), Verdi „Makbetas“, Marxo „Filosofijos skurdas“ ir kt.). Tačiau ir šis pasaulis neišgelbsti lordo Meridito nuo egzistencijos beprasmybės pojūčio. Ir aristokrato klajonės po purviniausius Londono viešnamius bei įtartiniausius rajonus primena O. Wilde’o Doriano Grėjaus ir A. Puškino Eugenijaus Onegino, taip pat M. Lermontovo „Mūsų laikų herojaus“ kančias, kurias galima apibūdinti kaip savotiškos rūšies badą. Tai tik dar kartą patvirtina, kad nei vargeta, nei aristokratas nėra apsaugotas nuo šios pragaišties – klasiniai skirtumai čia nebesvarbūs, jų tiesiog nelieka.

Koks nors Holivudo grandas (pvz., „Titaniko“ režisierius) pagal šį romaną galėtų pastatyti jaudinantį filmą su apskaičiuotomis emocijų iškrovos scenomis. Tik vargu ar ryšis: svajonių krantas Amerika, suteikęs airių emigrantams užuovėją nuo bado, skurdo, luomų skirtumo skersvėjų, negelbsti nuo likimo, neleidžia pamiršti praeities ir ilgainiui parodo savo juodąsias gyvenimo puses (vergovę, dolerio kultą etc.). Kai kurie suktesni ir apsukresni „Jūros žvaigždės“ keleiviai itin gerai pritampa Amerikos pramogų versle ir politikoje (toks mušeika Medouzas iškelia savo kandidatūrą į mero postą). Taigi „Jūros žvaigždė“ dar sykį sušvinta kaip simbolis: žmogaus kančios žvaigždė, plastėjusi virš chaoso vandenų, krante užgęsta. Vieni išperka savo kaltes, kiti – tik padidina. Ir nereikia apsigauti dėl „laimingos“ pabaigos – kančios konglomeratas išskaidomas, tačiau niekur nedingsta. Tik pasitraukia į laiko gilumą, kad kada nors vėl išnirtų kaip girgždanti Nojaus arka.