Jūros žvaigždė

Romano pavadinimo paraštė – „Atsisveikinimas su senąja Airija“. Rašytojas garsėja kaip psichologijos vadovų autorius, kurio specializacija – kūrybiškas problemų sprendimas ir sisteminis mąstymas. Romanus apie tėvynės praeitį ir dabartį rašo, matyt, laisvalaikiu, bet ir čia jam sekasi.

Veikėjai atsisveikina ne tik su tėvyne, bet ir apskritai su senąja santvarka, kurioje aristokratams gėdinga išlaikyti save, santuokos sudaromos tik verslo išskaičiavimais, o su anglų pagalba iškilęs vietinis elitas niekina kaimiečius ir gimtąją kalbą.

Jos intarpų čia tikrai daug: vertėja talentingai perteikė ir senų dainų, ir tarmių, ir vaikų kalbos ypatybes. Veikėjas (kartais jis susitapatina su autoriumi) – žurnalistas iš JAV, grįžtantis į naująją tėvynę po kelionės į Airiją. Ten jo tikslas – išsiaiškinti baisaus 1847 m. bado, nusinešusio kone pusę respublikos gyventojų, politines ir socialines priežastis, nes amerikiečiams neramu, kad dėl visko kaltinami britai.

Apie tai nesiliaudami kalba ir kiti, tuo tarpu trečiosios klasės keleiviai miršta kaip musės. Situacija tikrai labai sudėtinga, bet storame 513 puslapių romane, rodos, pavyksta ją išpainioti. Kaip ir santykius visų veikėjų, kurie, jei nebūtų priversti iškeliauti, greičiausiai taptų giminėmis. Jie charakterizuojami įvairiais aspektais, nes pasakotojai visą laiką keičiasi: dar vienas įrodymas, kad „objektyvi istorinė tiesa“ neegzistuoja.

Autorius negaili nei vietos, nei žodžių, smulkiai aprašydamas jų praeitį, emocinį gyvenimą ir sąžinės (o kai kieno – ir kūrybines) kančias. Gyvas, nors kartais per daug detalus pasakojimas – neskubus ir ilgas, kaip pats gyvenimas, – nenuobodžiai nušviečia kelių žmonių likimo istorijas. Tiesa, gal vietomis stengiamasi padaryti jį panašų į istorinį romaną, tačiau tai nenustelbia bendro įspūdžio: knyga tiesiog sukrečia.

Galiausiai romanas ir yra svarbus kaip žvilgsnis gilyn į istoriją: autorius pasinaudojo autentiškais dokumentais, ataskaitomis, net emigrantų užrašais. Tikrai labai smalsu išsamiau susipažinti su šalimi, į kurią taip masiškai emigruoja lietuviai, ir bandyti suprasti, kodėl dabar ji yra tokia, kokia yra. Beje, tikiuosi kada nors atsiversti lietuvišką knygą, kurios tituliniam puslapyje bus parašyta: „Versta iš airių kalbos.“