Juokingos meilės

Ar meilė gali būti juokinga? Ne, ji vienintelė, išlaukta, apdovanojanti ir sauganti atmintį visą gyvenimą... Bet meilės (daugiskaita!) būna juokingos... Meilės - bandymai  šį jausmą suvaidinti, pažaisti... Kad nebūtų nuobodu, reikalingos žaidimo taisyklės. Ypač išradingi vyrai. Pavyzdžiui, Martinas žaidžia registraciją - taip jis vadina pažintis su naujomis moterimis - su keliomis per pusvalandį... Kartais, kai visos sutinka ateiti į pasimatymą, gali likti ir be nieko... Jaunuolis, vykstantis su drauge atostogauti, žaidžia autostopą ir tuoj įtiki, kad jo draugė - tik pigi pakeleivė...

Ir žaidimas spendžia žmogui spąstus, ir žaidimas yra nelaisvė žaidėjui... - yra sakęs M. Kundera. „Juokingose meilėse“ veikėjų pradėti žaidimai dažnai ne tik  išsprūsta jiems iš rankų, bet ir sugriauna patys save... Tiesa, net pralaimėjus, laimi tie, kurie vadovaujasi sąmojinga gyvenimo filosofija: svarbu ne laimikis, o tik medžioklė; tikras žvejys mažas žuveles sumeta atgal į vandenį arba, sakykim, kekšės savo garbę įrodo atstumdamos - myli taip stipriai, kad net negali su juo pergulėti...

Papasakotos istorijos išties juokingos, bet truputėlį graudžios, nes ironiškai kalbama apie rimtus, kilnius dalykus. Užuojautą jauti ir veikėjams, gyvenantiems socialistinėje Čekoslovakijoje... Jos kontekstas nesunkiai atpažįstamas - kai slivovica - deficitinė degtinė, kai išvažiuoti į kalnų kurortą galėjai, jei turėdavai „nesuteptą charakteristiką“ arba duodavai kyšį... Kai darbą lemia registracija, kai likimą laužydavo skundikai... Kai mylėti buvo lyg ir nepadoru... Telikdavo išeitis - žaisti meilę... Tiksliau - meiles...