Juodraštis

Kompiuterinės „geležies“ pardavėjas, Maskvos gyventojas Kirilas grįžo namo ir pamatė, kad jo buto durys praviros. Prmoji mintis, aišku, buvo apie plėšikus: regis, kad įsilaužėlis išlaužė metalines duris. Tačiau buto viduje šeiminikas sutinka ne plikagalvį su beizbolo lazda, o nepažįstamą moterį, kuri virtuvėje plauna indus. Aišku, indai merginos rankose „svetimi“, kaip ir tapetai ant sienų, ir plytelės vonioje, baldai kambariuose..

Pas Lukjanenko šita butinė scena vaizduoja ne komediją apie pagirias, o originalų nuotykinį-fantastinį  romaną. Rašytojas pirmąsias „Juodraščio“ dalis (kurios, tiesą sakant, ir buvo juodraštinės) pateikia internete ir atlieka apklausą tarp savo gerbėjų: kokiam žanrui galima priskirti sekančią Lukjanenko knygą? Gerbėjai, kurie buvo pakerėti „Sargybų“ sėkme, beveik vienbalsiai tvirtino, kad tai „miesto fantastika“. „Juodraštis“ iš tikrujų taip ir prasideda, tačiau palaipsniui virsta į kūrinį, labiau artimą mokslinei fantastikai.

Nauja Lukjanenko knyga panaši į jo praeitą romaną – „Spektras“. Ir siužetu - „Juodraštyje“ keletas neįtikėtinų pasaulių susilieją į vieną, ir personažais – pagrindinis herojus atlieka Raktininko vaidmenį, ir struktūra – kiekviena dalis turi lyrišką įžangą.

Kaip visada, lukjaniškų tekstų gerbėjai ieškos paslėptos prasmės tarp eilučių. Ir, kaip visada, rašytojas jų nenuvils. Antraeilis romano herojus, rašytojas-fantastas, mėgsta pateikt citatas be kabučių. Ir Lukjanenko be kabučių cituoja brolius Strugackius, „Matricą“ ir netgi pats save.

Išvados: nuostabi Lukjanenko kūryba, su nenuspėjamu siužetų, originalią pasaulių struktūra, personažais, kurie gyvena jūsų kaimynystėje. Tačiau negalėčiau nepaprikaištauti. Lukjanenko gali geriau. Pastaruoju metų jo romanai tapo masine produkcija, jis pradėjo kurti „Visiems“. Ir tai suprantama: po „Sargybų“ sekmės leidėjai jį pradėjo spaust taip kurti ir toliau. Tačiau tikėkimės, kad Sergejus Lukjanenko mus pradžiugins dar daugybe nuostabių savo knygų.

Įvertinimas: 7/10