Jeigu keleivis žiemos naktį

Lietuvių skaitytojams dar menkai pažįstamas Italo Calvino Italijoje buvo pripažintas geriausiu XX a. italų rašytoju. Tiesiog nuostabu, kad praeito amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje rašęs autorius vis dar toks pat populiarus, jo knygų tiražai kartojami ir kartojami, jis vis iš naujo atrandamas, nes užauga dar viena skaitytojų karta, gyvai diskutuojanti interneto svetainėse, kurie jo romanai, ankstyvieji ar vėlyvieji, geresni. Galima tikėtis, kad jis dar ilgai nebus nurašytas į klasikus, kurių vieta - dulkėti knygų lentynose.

Italo Calvino gimė 1923 m. italų išeivių šeimoje Kuboje, San-tiago de las Vegaso mieste. Po dvejų metų tėvai sugrįžta į Italiją ir apsigyvena tuo metu labai kosmpolitiškame San Rėmo miestelyje, Ligurijos regione, ten, iš kur buvo kilę jų protėviai. Rašytojo tėvai, kaip ir seneliai, buvo mokslo žmonės: tėvas - agronomas, turėjęs nuosavą eksperimentinę dekoratyvinių augalų laboratoriją (floristikos stotį), motina buvo baigusi gamtos mokslų studijas ir dirbo mokslinį darbą Turino universitete. Pagarba mokslui, gamtos meile ir laisvamaniškomis pažiūromis jie išsiskyrė ne tik savame miestelyje, bet ir visoje to meto Italijoje. Tai buvo tokios stiprios asmenybės, kad sūnui, jei nenorėjo būti sugniuždytas jų įtakos,

vienintelė išeitis buvo rinktis kitą gyvenimo kelią. Taip ir atsitiko. Kaip sako pats rašytojas, jis tapo balta varna savo giminėje, - vienintelis literatas. Tiesa, iš pradžių jis bandė žengti tėvų pramintu taku, buvo pasirinkęs agronomo studijas, tačiau 1947 m. baigė literatūros mokslus Turino universitete. <...>

Didžiausią įtaką I. Calvino asmenybės formavimuisi turėjo neilgas, bet labai intensyvus periodas, kai būdamas dvidešimtmetis jis kartu su šešiolikmečiu savo broliu dalyvavo Pasipriešinimo judėjime prieš fašistinį Mussolini'o režimą. Per tuos dvidešimt pavojų ir išbandymų, akistatų su mirtimi kupinų mėnesių jis susikrovė patirties ir dvasinės stiprybės kraitį visam gyvenimui. Žavėjimasis kovotojų drąsa, ryžtu, vienybe turbūt ir lėmė tai, kad 1945 m. I. Calvino tapo Italijos komunistų partijos nariu. Nors save, kaip ir tėvas, laikė labiau anarchistu ir neaukštino komunistinių idėjų kultūrinėje ir filosofinėje plotmėje, politikoje komunistus jis pasirinko todėl, kad tuo metu jam atrodė svarbiausia veikti, o komunistai buvo aktyviausia ir geriausiai organizuota jėga, kovojanti už žmogaus teises ir laisvę. Politinėje veikloje jis dalyvavo daugiausia kaip rašytojas, išspausdinęs nemažai straipsnių, esė. 1951 m. I. Calvino porą mėnesių viešėjo Sovietų Sąjungoje. Tačiau laikui bėgant jo anarchistinės ir liberalistinės pažiūros tik stiprėjo, straipsniuose atsirado vis daugiau kritikos. Galutinai komunistinėmis idėjomis rašytojas nusivilia po Poznanės ir Budapešto įvykių ir 1956 m. palieka partiją. <...>

Per savo gyvenimą L Calvino yra pelnęs daugybę premijų ir apdovanojimų tėvynėje ir užsienyje, buvo pripažintas Amerikos akademijos garbės nariu, gavo Austrijos valstybės Europos literatūros apdovanojimą. Vienas garbingiausių įvertinimų - Prancūzijos vyriausybės Garbės legiono ordinas.

Mirė nuo insulto 1985 m. Sienoje. <...>

Į literatūrą I. Calvino įplaukia su neorealizmo srove, kilusia italų kultūroje po Antrojo pasaulinio karo ir labiausiai pasireiškusią literatūroje (Elio Vittorini, Cesare Pavese, Alberto Moravia) bei kine (Roberto Rossellini, Vittorio de Sicca, Luchino Visconti). Pirmojo rinkinio Paskiausiai atskrenda varnas apsakymuose ir romane Voro lizdų takas autorius, remdamasis savo patirtimi, vaizduoja nepagražintą, neheroizuotą, tačiau ir ne sumenkintą karo metų tikrovę. Jau pirmajame romane jis pritaiko pasakos logikos rėmus, kurie, kaip ir vėlesniuose kūriniuose, jam būtini norint suprasti tikrovę. Kūrybos kelio pradžioje taip pat išryškėja vienas svarbiausių jo, kaip rašytojo, išskirtinių bruožų - teksto dvilypumas (arba dviplaniškumas): paprastas, lengvai net ir neišprususiam skaitytojui suprantamas pasakojimo lygmuo ir tik intelektualiam skaitytojui pasiekiamas alegorinis-simbolinis lygmuo, kuris ypač sustiprėja antrajame I. Calvina kūrybos periode, dar vadinamame fantastiniu. Jam priklauso trys šeštajame dešimtmetyje parašyti romanai, kurie vėliau sudarys trilogiją Mūsų protėviai (nostriantenati): Perskeltas vikontas (U viscontedimezzato) (1952 m.), Baronas medyje (II barone rampante) (1957 m.) ir Kavalierius, kurio nėra (II cavaliere inesistente) (1959 m.). Atrodo neįtikėtina, kad šiuolaikinio žmogaus santykius su visuomene rašytojas analizuoja pasitelkdamas pasakas, kuriose veiksmas vyksta žiloje senovėje, su kavalieriais, karaliais, pilimis, damomis. Vikontas Medardas grįžta į tėvynę patrankos sviedinio perskeltas pusiau: viena dalis gera, kita bloga. Baronas Kozimas, susipykęs su tėvu, apsigyvena medžiuose. O uolusis kavalierius Agilulfas išvis neegzistuoja, egzistuoja tik jo noras įvykdyti savo pareigą. I. Calvino žmogus netobulas, suskilęs, pats sau priešas. Kadaise buvusio harmoningo žmogaus jau nebėra, siekiama naujos pilnatvės, kitokio savęs įprasminimo, ir autorius pateikia tris susidūrimo su tikrove būdus. Pesimizmo gaidos vis stipresnės, autorius jau nebetiki literatūros politine reikšme. <...>

Tačiau toliausiai metakalbos kryptimi pažengęs romanas -Jeigu keleivis žiemos naktį (Se una notte d'inverno un viaggiatore) (1979 m.). Pradžioje rašytojas tėvišku tonu kreipiasi į skaitytoją, patardamas, kaip reikėtų šią knygą skaityti, vėliau jo irgi neužmiršta nuolat įterpdamas paaiškinimus, kad skaitytojas lengviau suprastų knygą, kuri, šiaip ar taip, vis tiek lieka atvira įvairioms interpretacijoms.

Pats autorius šį romaną vadina „hiperromanu“. Jį sudaro dešimties romanų pradžios (incipit), tiksliau, dešimt mikroromanų, kuriuos įrėmina dar vienas - Skaitytojo ir Skaitytojos romanas. Šio intriga nesudėtinga, primenanti detektyvą: Skaitytojas nusiperka brokuotą egzempliorių ir eina į knygyną apkeisti, čia sutinka Skaitytoją. Beieškodamas vieno romano pabaigos, jis susiduria su vis naujais romanais, kurie galiausiai pasirodo irgi neturį pabaigų. Galiausiai Skaitytojas išsiaiškina, kad dėl visko kaltas paslaptingas vertėjas Hermis Marana, kuris smaginasi užviręs šią košę. Nors Skaitytojui taip ir nepavyksta pabaigti nė vieno romano, jo romanas neapvilia skaitytojų lūkesčių ir baigiasi laimingai - vedybomis su Skaitytoja.

Vis nutrūkstantys romanai (ir paprastai kulminaciniame taške, panašiai kaip žurnaluose spausdinami tęstiniai romanai ar eilinė „muilo operos“ serija) - tai ne tik stiliaus pratybos, nors čia turbūt akivaizdžiausiai autorius įrodo savo sugebėjimą keistis ir patvirtina dar kūrybos pradžioje C. Pavese's jam priklijuotą „plunksnos voverės" etiketę. Jie sudaro ir savotišką šiuolaikinio romano biblioteką: įvairių pasakojimo būdų, romano žanrų pavyzdžių rinkinį nuo neorealistinio iki neoavangardinio, nuo egzistencialistinio iki fantastinio siurrealistinio.

„Labiau stengiausi susitapatinti ne su kiekvienu iš dešimties romanų autorių, o su Skaitytoju, norėjau sutelkti dėmesį į literatūros skaitymo malonumą labiau nei į patį tekstą. Vis dėlto buvo momentų, kai jaučiausi tarsi persmelktas šių neegzistuojančių rašytojų kūrybinės energijos. Tačiau svarbiausia man buvo parodyti, kad kiekviena knyga atsiranda veikiama kitų knygų“, -teigia rašytojas vienoje iš paskaitų apie savo kūrybą.

Romanas sulaukė didelio pasisekimo Italijoje ir užsienyje, ypač JAV, kur buvo iškart pradėtas vadinti postmodernios literatūros pavyzdžiu.

„I. Calvino toli pralenkė savo amžininkus Amerikoje ir Anglijoje. Kol jie kaip vorai tebeieško vietų savo lizdams, Calvino ne tik susirado vietą, bet ir išmoko megzti fantastiškus prozos tinklus, kuriais gali gaudyti viską" (amerikiečių rašytojas Gore'as Vidalas).

Asta Žūkaitė „Apie autorių ir jo knygą“ (ištraukos)