Jei tai žmogus

Ši knyga daugeliui gali atrodyti baisi dar net neatsivertus – tokia, kurios gal ir nesinori imti į rankas. Iš tikrųjų – kodėl gi žmogus turėtų skaityti apie konclagerį? Galima rasti ir malonesnių temų. Tačiau ši Turino žydo knyga pasaulyje plačiai išpopuliarėjo. Tokią skaitytojų reakciją irgi nesunku paaiškinti. Ekstremalūs išgyvenimai, žmogaus egzistavimas nuolat gresiančios mirties akivaizdoje jaudina skaitytoją. Be to, ir ši knyga, ir užpernai lietuviškai pasirodžiusi Elie Wieselio knyga ta pačia tema "Naktis" turi tam tikrą intrigą ir netgi – tam tikra ribota prasme – laimingą pabaigą; nes tai vis dėlto yra asmeninės patirties istorija, ir pasakotojui pavyksta išgyventi labai nepalankiomis sąlygomis (ypač paskutinės savaitės ir dienos prieš išvadavimą buvo kupinos pavojų).

Levi "Jei tai žmogus" ir Wieselio "Naktis" yra galbūt garsiausios pasaulyje knygos apie nacių konclagerius. Abu šie autoriai kalėjo Osvencime, kuris čia vadinamas Auschwitzu – vokiškai. Tai buvo lagerių kompleksas, ir įdomu, kad jie abu pateko į tą pačią stovyklą – Buną, nors, atrodo, nesusipažino ten. 1945 m. sausį, prieš pat išvadavimą, abu buvo atsidūrę lagerio ligoninėje. Wieselis, turėdamas pasirinkimą, pasitaręs su tėvu nusprendė ligoninėje nepasilikti ir evakuotis su visa stovykla – tai buvo klaidingas sprendimas, pražudęs jo tėvą ir vos nepražudęs jo paties, o Levi pasiliko ligoninėje ir išgyveno.

Mūsų skaitytojams tokia literatūra seniai pažįstama, nes Balio Sruogos "Dievų miškas" yra ypač įspūdingas pasakojimas apie konclagerį, gaila, kad jis nepagarsėjo plačiau. Bet ir Levi knyga, parašyta taip pat gana greitai po karo, iš pradžių nesulaukė daug dėmesio – ją pavyko išleisti tik nedidelėje leidykloje, atgarsio ji nesukėlė, ir tik 1958 metais naujas knygos leidimas tapo įvykiu, tai yra tais pačiais metais, kai pirmą kartą pasirodė Wieselio "Naktis". Kaip sako pats Levi, "atšiauriais pokario metais žmonės ne itin norėjo prisiminimais grįžti į tuos ką tik pasibaigusius skaudžius laikus".

Bene įspūdingiausia tai, kad, kaip pats autorius rašo įžanginiame žodyje, jis tikisi, jog šis liudijimas gali padėti išstudijuoti kai kuriuos žmogaus dvasios aspektus. Kokie gi tie aspektai? Vienas pirmųjų, minimų knygoje, yra atradimas, kad net ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus gali nepanirti į begalinį nusivylimą. "Anksčiau ar vėliau gyvenime visi padarom atradimą, suvokiam, kad tobula laimė – neįmanoma; tačiau apie priešingą argumentą – kad nėra ir absoliučios nelaimės – susimąsto nedaugelis". Žmogaus dalia priešinasi bet kokiai begalybei. Kitoje knygos vietoje sakoma: "Tokia jau žmogaus prigimtis, kad vienu metu iškęsti vargai ir kančios nesisumuoja mūsų pojūčiuose, o rikiuojasi mažėjančia tvarka pagal gerai mums žinomus perspektyvos dėsnius. Tai stebuklas, ir jis leidžia ištverti mums gyvenimą stovykloje". Vis dėlto žmogus, pasak Levi, čia yra "supaprastintas iki kančios ir poreikio, užmiršęs orumą ir sąmoningumą".

Knygos autorius pabrėžia, kad šita vokiečių sukurta sistema buvo pragariškai veiksminga – ji labai veiksmingai demoralizavo žmones. Pats Levi labai mažai buvo susidūręs su šiai smurto mašinai priklausančiais vokiečiais – sistema buvo organizuota taip, kad labai daug ką atliko iš pačių kalinių parinkti tvarkytojai. Kitose knygose Levi pateikia ir tokių apibendrinimų: engiamieji nesąmoningai siekė susitapatinti su savo engėjais; beprasmiškas smurtas dehumanizuoja ir prižiūrėtojus, ir kalinius: "Auka, prieš žūdama, turi būti demoralizuota, kad žudikas jaustų mažesnę kaltės naštą". Kita proga knygoje teigiama: "Išlikti, neatsisakius nieko iš savo dorovinio pasaulio, – jeigu galingai ir tiesiogiai neįsikišdavo lemtis, – buvo duota tik labai mažytei daliai aukštesniųjų individų, nulipdytų iš kankinių ir šventųjų molio".

Levi taip pat yra sakęs: "Išliko blogiausi, tai yra stipriausi, visi geriausi mirė". Pačiam Levi padėjo išlikti tai, kad jis buvo chemikas ir, lageryje ruošiantis gumos gamybai, buvo sudaryta kalinių chemikų grupė, kuriai teko lengvesnis darbas, šiek tiek geresnės sąlygos.

Levi, kaip ir pats pabrėžia, pasirinko "ramią ir santūrią liudijimo kalbą, o ne graudų aukos skundą ar keršytojo tūžmastį". Manyčiau, kad būtent tai yra įspūdinga, nes Wieselio "Naktyje" yra ir graudaus aukos skundo, ir keršytojo tūžmasties. Išgyvenus tokias baisybes, netekus visų artimųjų, tai visiškai suprantama ir pateisinama, bet skaitytoją, ko gero, labiau praturtina Levi knyga. Gal būtent ir Levi, ir Sruogos pranašumas tas, kad rašydami šia tema jie išvengė isteriškų gaidų. Wieselis savo liudijime "žmogaus dvasios aspektų", regis, nestudijuoja – užtat jis gvildena nusivylimo Dievu nekaltų žmonių žudymo akivaizdoje temą, bet apie tai nieko naujo ar išmintingo nepasako. Kitaip negu Wieselis, Šiaurės Italijoje gimęs Levi buvo asimiliavęsis, nereligingas žydas.

Lietuviškai perteiktas patyrusios vertėjos, šis liudijimas skamba įtaigiai (tik žodyje l’Arbeitsdienst prie vokiško žodžio kurioziškai liko prilipęs itališkas artikelis [p. 39]).

Po šios pirmosios savo knygos sėkmės Levi parašė ir kitų knygų – kai kuriomis išgarsėjo ne ką mažiau nei šia. Tose knygose daugiausia autobiografiniai motyvai susilieja su apmąstymais, svarstymais apie žmogaus prigimtį, istorijos raidą. Beje, po Osvencimo išvadavimo Levi grįžimas į tėvynę buvo anaiptol nepaprastas, su daugeliu kliūčių ir nutikimų, jam teko pabuvoti įvairiose Sovietų Sąjungos vietose, ir grįžo jis galiausiai 1945 metų spalį. Apie tai irgi parašė knygą.

Po karo Levi dirbo pramonės chemiku, gyveno ten pat kur ir anksčiau, Turine, tame pačiame bute, ten pat ir nusižudė 1987-aisiais, būdamas 67 metų. Jo savižudybė tebėra mįslė, parašyta ne viena jo biografija, kur spėliojama, ar savižudybei turėjo įtakos lagerio išgyvenimai, ar grynai asmeninės priežastys. Beje, kitas žinomas autorius, iš Austrijos kilęs belgų rašytojas Jeanas Améry, taip pat perėjęs konclagerį, nusižudė aštuoneriais metais anksčiau.

Knygos "Jei tai žmogus" pabaigoje yra įdomus priedas, pridurtas praėjus daugeliui metų po knygos parašymo – 1976 metais – čia autorius atsako į jam dažniausiai užduodamus klausimus, pvz., su kuriais iš personažų jam teko susitikti po išlaisvinimo, ar jis atleido vokiečiams. Yra ir toks klausimas: kodėl jis kalbąs tik apie vokiečių, bet ne apie rusų lagerius? Čia jis pirmiausia pasako, kad apie vokiečių lagerį kalba iš asmeninės patirties, ir net šioje knygoje jis apeina tuos Osvencimo faktus, kuriuos sužinojo jau po karo, o rašo tik tai, ką tiesiogiai pats ten patyrė, pasak jo, čia viskas yra tikra, nėra nė vieno išgalvoto personažo. Tačiau toliau jis trumpai svarsto, kuo buvo panašūs ir kuo skyrėsi Sovietų Sąjungos lageriai nuo vokiškųjų. Pavyzdžiui, sovietiniai lageriai vis dėlto nebuvo tikslingi žmonių naikinimo fabrikai, ir nors kartais į juos patekusių žmonių mirtingumas siekdavo apie 30%, vokiečių stovyklose jis buvo nuo 90 iki 98%.

Pastaruoju metu istorikai teigia, kad sovietinė represijų sistema sunaikino daugiau žmonių, bet taip yra todėl, kad ji kur kas ilgiau veikė. Vokiečių konclageriai visu pajėgumu įsisiūbavo tik 1941 m. Šia proga galima paminėti, kad šiemet angliškai pasirodė didelė studija, skirta būtent sovietiniams lageriams, ji taip ir pavadinta – "Gulago istorija", beje, prasideda ji 1918 metais, nuo Solovkų lagerio. Šią knygą parašė anglų ir amerikiečių žurnalistė Anne Applebaum – vienoje savo ankstesnių knygų ji yra rašiusi ir apie Lietuvą. Kai kurie solidūs istorikai, tarkim, Richardas Pipesas, "Gulago istorijos" reikšmę lygina su Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagu", ir nors Applebaum veikale nėra tokios įtaigos kaip čia, autorė įtraukė ir tuos duomenis, kurie Solženicynui buvo nežinomi.

Grįždamas prie Primo Levi knygos, pridursiu, kad žinomas literatas, publicistas Clive’as Jamesas neseniai rašė, jog tai yra viena geriausių XX amžiaus knygų ir galbūt geriausia toje liūdnoje kategorijoje – tokių knygų, kurių verčiau niekam nebūtų tekę rašyti. Jis taip pat pažymėjo, kad šios knygos santraukos pateikti neįmanoma, nes ji pati jau yra santrauka.