Jei nutrauksim sliekui koją

Dramaturgas ir prozininkas Kazys Saja gimė 1932 m. birželio 27 d. Pasvalio rajone, Skėrių kaime. Septynerių likęs našlaičiu, augo Žemaitijos kaime pas gimines. Mokėsi ir studijavo Klaipėdoje bei Vilniuje: 1943 m. baigė Paukštakių pradžios mokyklą, 1952 m. – Klaipėdos žemės ūkio technikumą, 1954 m. - Klaipėdos dvimetį Mokytojų institutą, Gamtos ir geografijos skyrių. 1958 m. baigęs Vilniaus Pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą jis - jau kelių pjesių autorius ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo tol K. Saja - rašytojas profesionalas.

Lietuvos teatruose pastatyta apie dvi dešimtys jo pjesių. Leidyklose išėjo keliolika prozos knygų suaugusiems ir vaikams.

K. Sajai būdingas humoras, lengvas liaudiškas stilius, polinkis į filosofiją. Pastarųjų metų jo apsakymų knygoje „Nebaigtas žmogus“ akcentuojamas paslapties pojūtis, kaip „mokslo ir meno šaltinis“. Žmogus - Dievo arba Gamtos paskiausias ir galbūt keisčiausias kūrinys „užprogramuotas“ taip, kad pats galėtų save tobulinti.

Kai kurie K. Sajos kūriniai vaikams įtraukti į mokyklinių skaitinių knygas ir chrestomatijas. Viena iš tokių knygų - „Vagos“ leidyklos pakartotinai išleista apysaka „Gvidono apsiaustas“, kurioje ryškios šeimos, mokyklos, visuomenės sąsajos, o intriguojantis pasakojimas verčia sekti ne tik įdomią siužetinę liniją, bet ir mąstyti, jausti, svajoti.

Kai mokykloje ir namuose prisiverdi košės, o galvoje – devynios galybės fantazijų, pats gyvenimas nutrenkia į dar didesnių įvykių sūkurį: knygoje „Jei nutrauksim sliekui koją“ žiniuonės Melanijos pagrobtas Švipsas atsiranda kraugerio karaliaus dvare, kur akis į akį susiduria su budeliu ir dar nedoresniais dvariškiais, su karalaite Felicija, išmintingąja Sigute, su...

Daug įdomių, šiurpių ir juokingų nuotykių patirsite skaitydami šią baisiai įdomią Kazio Sajos knygą. Ją iliustravo pasaulinio garso dailininkas Stasys Eidrigevičius.

Sovietmečio skaitytojas, manau, suprato, kad, vaizduodamas labai senus laikus, turiu galvoje daugeliui žinomus, skaudžiai išgyventus dalykus, kai juoktis ar verkti buvo pavojinga. Ši apysaka, pavadinta „Jei nutrauksim sliekui koją...“, buvo ne kartą leidyklos atmesta, taisyta, kraipyta ir galiausiai išėjo kitu pavadinimu: „Už nevarstomų durų“. Leidžiant antrąją jos laidą, šį bei tą pakeičiau, pats save redagavau, išsaugodamas tai, kas anuomet buvo pasiskolinta iš mūsų tautosakos, iš mano mėgstamiauių vaikystės pasakų...