Jauno žmogaus memuarai

Leidykla „Tyto alba“ tęsia Ričardo Gavelio kūrybos retrospektyvą. 2006 metais išleista rašytojo apsakymų rinktinė „Tylos angelas“, ką tik pasirodė romanas „Jauno žmogaus memuarai“.

Dabar sunku pasakyti, kokią vietą šis kūrinys užima R. Gavelio kūrybos chronologijoje – kaip žinoma, pirmasis atskira knyga pasirodęs rašytojo romanas buvo 1989 metais išleistas garsusis „Vilniaus pokeris“, paties autoriaus liudijimu, rašytas gerokai anksčiau, „į stalčių“, slepiantis nuo represinių sovietinių struktūrų persekiojimo. Tačiau visas „Jauno žmogaus memuarų“ tekstas buvo išspausdintas tais pačiais 1989 metais „Pergalėje“ (dabar „Metai“) dar iki „Vilniaus pokerio“ pasirodymo, nors kaip atskira knyga „Memuarai“ pirmąkart išleisti tik 1991 metais.

„Jauno žmogaus memuarai“ atgimstančioje Lietuvoje buvo svarbus literatūros įvykis. Tuo metu tik labai nedaugelis rašytojų drįso tiesiai pažvelgti į visuomenėje ir kiekviename žmoguje vykstančius galingus lūžio procesus, Atgimimo pradžioje lietuviškai parašyta tiesiog stebėtinai mažai naujų, aktualių kūrinių. Ta pati drąsa, kurios R. Gavelis turėjo slapta rašyti „Vilniaus pokerį“, neleido jam tylėti ir tada, kai kiti nežinojo, ką sakyti, o gal ir vengė prašauti pro šalį, kad vėliau nebūtų istorijos pasmerkti kaip pasirinkę ne tą stovyklą. „Jauno žmogaus memuarai“ kaip tik ir yra kūrybinės, intelektualinės ir pagaliau pilietinės R. Gavelio drąsos liudijimas.

Šis laiškų iš anapus forma parašytas kūrinys žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.

Pagrindinio romano veikėjo Leono Cipario laiškuose, po mirties rašytuose ne tik draugui, bet ir tokioms asmenybėms kaip Franzas Kafka, Vincas Mykolaitis-Putinas ar sovietų valdžios lyderis Leonidas Brežnevas, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. „Jauno žmogaus memuarai“ R. Gavelio kūryboje išsiskiria paprastu, aiškiu, glaustu stiliumi. Šis romanas dar kartą leidžia įsitikinti, kad menininko pasiryžimas sakyti savąją tiesą apie tai, kas vyksta dabar, paradoksaliu būdu išgelbėja jo kūrybą nuo vienadienės aktualijos likimo – tokia kūryba lieka visada aktuali, kiekviename iš mūsų slypintis amžinai jaunas žmogus joje visais savo gyvenimo ir istorijos tarpsniais ras jei ne išspręstas, tai įžvalgiai įvardytas problemas, o nuo to ir prasideda amžinųjų klausimų sprendimas.

Po „Jauno žmogaus memuarų“ bus išleistas dar vienas vadinamojo Vilniaus ciklo R. Gavelio romanas „Vilniaus džiazas“. Rašytojo asmenybe, jo kaip kūrėjo prigimtimi besidomintiems skaitytojams skirta iš atsiminimų apie rašytoją, jo laiškų, jo paties ir jo kūrybos tyrinėtojų straipsnių sudaryta knyga „Bliuzas Ričardui Gaveliui“.

Privalai perskaityti šiuos laiškus, tai tavo pareiga. Kas kitas šitai padarys, jei ne tu? Kas kitas, jei ne tu, tyčia ar nejučia mane mokęs, bet taip ligi galo nieko ir neišmokęs, kas kitas, jei ne tu, mane pražudęs, abejingai išspyręs anapus, kas kitas, jei ne tu...


Tu privalėsi mane išklausyti – nori to ar nenori.


Žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus – net jei tau lemta gyventi Vilniuje. Gyvendamas visuomet dar turi kažką prieš akis, anapus viskas jau likę tau už nugaros. Nieko nebegali keisti, gali tik vartyti ir vartyti tą pačią jau parašytą knygą.

Ričardas Gavelis. „Jauno žmogaus memuarai“