Jauno faraono vynuogynuose

P. Dirgėla, kurį drąsiai galima pavadinti ne tiek istorinės, kiek istoriosofinės lietuvių literatūros kūrėju, net kolegų dažnai įvardijamas kaip „nesuprantamas“, „nepaskaitomas“ rašytojas, ką jau kalbėti apie literatūros rinką. Bet tai liudija veikiau rinkos, o ne rašytojo problemas: sąvokos „suprasti“ ir „skaityti“ tapo veikiau paviršutiniško, emocinio atpažinimo (susitapatinimo), o ne analizės (atskyrimo) objektu. Titanišku darbu sukurtas „Karalystės“ ciklas (vargu ar ką panašaus rastume visoje lietuvių literatūroje) atliepia šalies valdymo ir įvairių manipuliavimo struktūrų modelius bei manipuliatorių ir manipuliuojamųjų mentalitetą, jo ištakas, priežastis, metafiziką, – tačiau, pasak autoriaus, knygos seniai nebedalyvauja šalies politinės minties gyvenime arba dalyvauja tik tokios, kokių reikia. Nenuostabu – daugeliui skaitytojų visuomet bus įdomesnės skandalingos „sąmokslo“ teorijos a priori nei tokių teorijų formavimosi priežastys ir sklaida.

„Karalystės“ ciklo atgarsių rastume ir naujosiose P. Dirgėlos novelėse, kurios jungiamos įdomiu aliuzijų principu ir primena polifoninio siužeto romaną. Irstančių šeimų istorijos ir paradoksaliai susipynę herojų likimai vėl kuria mažytį „Karalystės“ ciklą: tik šįsyk pasaulis jau netekęs stichiško gaivalingumo, kuris pirmuosiuose „Karalystės“ ciklo tomuose (pvz., „Benamių knygose“) skleidėsi galingais jūros ir girios įvaizdžiais. Šįsyk – jauno faraono vynuogynai, Egipto žemė, nelaisvės metafora. Svaigus vynas, vilties užmarštis, kraujomaiša, išsigimimas, nykimas. Ir tolimas protėvių šauksmas, raginantis susitaikyti su nelaisve, nes ji gali būti ne tik pakenčiama, bet ir galbūt maloni. Argi tai nėra vienas iš šiandieninės tikrovės modelių? Kad ir Antanas iš novelės „Atsargus elgesys“: prievartaujamas kriminalinio pasaulio tūzo, pravarde Angelas (nuoroda į puolusį Liuciferį), jis nesipriešina, tačiau vargu ar „atsargus“ jo elgesys turi ką nors bendra su krikščionišku romumu, tai veikiau abejingas susitaikymas su nelaisve, apraizgiusia šiuolaikinę visuomenę vešliais vynuogynų kerais. Antra vertus, Filės pasipriešinimas Angelui atrodo padiktuotas ne jėgos, o išdidumo, kuris irgi nėra krikščioniška dorybė.

Vienas iš pagrindinių novelių akcentų – Tėvo autoriteto smukimas, tėvystės kaip metafizinės sąvokos, kuriančios ir tvarkančios pasaulį, naikinimas. Prisimindama V. Šoblinskaitės Aleksos romaną „Skyrybų kambariai“, kuriame autorė tėvų nuodėmes „atidavė“ vaikams, galėčiau pasakyti, kad P. Dirgėla taip žiauriai nesielgia – gal dėl to, kad nuodėmė yra ne tik kraujo ryšio, bet ir asmeninis, žmogaus valios inspiruotas dalykas, o gal ir todėl, kad to neleidžia istoriosofinis autoriaus žvilgsnis. Sielos, o gal sapno akimis matydamas savo tolimą provaikį, nusikaltęs protėvis meldžia ne atleisti, o neužmiršti. Taigi užmarštį galima traktuoti kaip metafizinę mirtį. Kaip nebūtį, apie kurią, anot filosofų, neįmanoma mąstyti. Kaip visišką išnykimą iš pasaulio, kuriame veikia ne tik fizikos, bet ir metafizikos dėsniai. „Jauno faraono vynuogynuose“ esama nemažai keistų, paslaptingų, magnetizuojančių įvaizdžių, kurie leidžia patirti nenusakomą déjà vu – tartum būtum susidūręs su sena, pamiršta, magiška, netikėčiausiai apsireiškiančia žmogaus praeitimi, kurią vadinti vien „istorija“ būtų pernelyg paprasta.