Jauno faraono vynuogynuose

Žymus istorinių romanų autorius net ir rašydamas noveles neišvengė savotiško pasakojimo tęstinumo: visuose šio rinkinio kūriniuose veikia tų pačių vietovių gyventojai, kartojasi tie patys vardai, personažai vienokiu ar kitokiu būdu yra susiję. Ir visos jų problemos tarsi perduodamos iš kartos į kartą: tėvų siekis valdyti vaikus, bet kokia kaina išlaikyti garbingą giminės vardą, vaikų blaškymasis tarp priesaikos vykdymo ir širdies balso, nesugebėjimas atsikratyti senų baimių ar pasipriešinti prievartai. Atrodo, protėvių šešėliai ir kadaise tvirtai „įkaltos“ (neabejotinai kilmingos) giminės elgesio taisyklės tik trukdo jiems susigaudyti tikrovėje, pasiekti asmeninių laimėjimų, nuoširdžiai pamilti. Atrodo, kad kraujo ryšiai turėtų suartinti, tačiau giminės ar meilužiai atrodo vienas kitam svetimi, nutolę, nesusišneka, nesupranta vieni kitų. Ir tai yra jų nelaimė. Galbūt autorius siekė parodyti giminės degradavimą, tačiau jo sukurti personažai kelia simpatiją: jie tarsi plūduriuoja, beviltiškai pasiklydę ir savyje, ir aplinkoje (ne veltui „Nesapno žavumo“ veikėja, ieškodama tėviškės, nueina į laukus ir dingsta be žinios). Visose novelėse kartojasi tie patys motyvai: tėvo ar sūnaus mirtis, slaptos nesantuokinės meilės ryšiai, kurių liudininkas ar dalyvis tarsi bando ištrūkti iš savotiško karmos rato, trokšta atsikratyti įprasto mąstymo ir elgsenos: „[lietuviškoje kultūroje] kentėjimas suprantamas kaip katarsis. Mes lyg ir troškome kentėti, tačiau kentėdami nuolatos vieni kitiems guodėmės, keikėme socialinę neviltį, skurdą ir Dievą, kuris leidžia skursti“ (p. 46). Tokios įžvalgos nejučiomis leidžia spėti, kad novelėse vaizduojama giminė yra visos tautos metafora.

Ryški vyrų ir moterų santykių tema: neretai poros gyvastį palaiko tik moteris, vitališka ir aktyvi, trokštanti rūpintis, globoti. O vyrai, atvirkščiai, paskendę savyje, egocentriški, nugrimzdę į bergždžius metafizinius apmąstymus, tarsi velka atsakomybės už visą giminę jungą, kuris neleidžia vertinti dabarties akimirkos grožio. Sąsaja su praeities įvykiais, seniai išnykusiais giminaičiais, jų likimais, mitiniais gyvūnais kelia minčių apie ikikrikščioniškų Lietuvos genčių pasaulėžiūros ypatumus ir net reinkarnaciją. Simbolių, metaforų ir televizijos žinių nuotrupų prisodrintas tekstas užmina nemažai mįslių apie žmones jungiančių sąsajų trapumą.