Izraelis, žydų valstybė

2005 metais leidyklos „Artlora“ išleista pirmoji lietuvių kalba Izraelio valstybės istorija išties neeilinis įvykis Lietuvos kultūriniame bei politiniame gyvenime. Ne eilinis, nes apie Izraelio valstybę Lietuvos visuomenė tegali susidaryti savo nuomonę nebent tik iš žiniasklaidos, kuri dažniausiai yra subjektyvi, be skrupulų retransliuojanti propalestinietiškas klišes iš Europos spaudos ar televizijos kanalų. Vyresnioji karta dar šiek tiek prisimena 1972 antiizraelietišką propagandą, žiniasklaidos isteriją prieš besirengiančius emigruoti Lietuvos žydus bei tuo metu padažnėjusį buitinį antisemitizmą. Dar pridėkime šių dienų antisemitizmo proveržius po Izraelio valstybės aukštų politikų vizitų ir pamatysime unikalų kontekstą, kuriame ši knyga  pasirodė.

Knygos autorius – ne akademinis istorikas, o pakankamai jaunas, daug pasaulio matęs, atviro mąstymo žurnalistas. Sąmoningai pasirašęs sudarytoju, o ne autoriumi, leidžia  mums suprasti, kad ši, iš esmės aukštųjų mokyklų vadovėlio formatą atitinkanti knyga, yra kompiliacinis darbas. Beje, kaip ir dauguma pasaulyje rašomų istorijos vadovėlių. Kokie įvykiai akcentuojami, kaip jie interpretuojami ir yra esminiai kriterijai vertinant tokio pabūdžio knygas bei jų autorius. Tenka pripažinti, kad autoriaus interpretacija pakankamai objektyvi, geranoriška Izraeliui, netgi parašyta prosionistine dvasia. Nors autorius žydų neidealizuoja, arabai nedemonizuojami, simpatijos Izraelio valstybės kūrėjams jaučiamos.

Knyga plačios apimties, kone 480 puslapių, tiršta informacijos. Pradedama kone nuo biblijinių laikų, kiek pasisukus po viduramžius, švietimo epochą, plačiau sustojama prie sionizmo ištakų ir jų idėjų raidos. Nepraleidžiama progos užsiminti, kad vienas kitas istorijos herojus susijęs ir su Lietuva, bet tai daroma vos pastebimai, paliekant pačiam skaitytojui plačiau pasidomėti. Tad didžiausiąją knygos dalį sudaro pasakojimas apie Aliją, nepriklausomybės kovas bei šalies įsitvirtinimą priešiškoje arabų šalių kaimynystėje.

Istorija baigiama XX amžiaus pabaiga, dar iki J. Arafato mirties. Iš esmės tai šalies politinė ir karinė istorija. Visuomenės formavimasis, ypač kultūra lieka giliame užribyje. Tačiau skaitytojas ir be specialaus pasiruošimo gali šia knyga puikiai naudotis, juolab, kad autorius daug dėmesio skiria tarptautinių įvykių apžvalgai, neaplenkė palestiniečių klausimo platesnės apžvalgos, patalpino trumpą terminų ir sutrumpinimų žodynėlį bei panaudotos literatūros sąrašą. Galbūt terminų žodynas galėtų būti truputį platesnis, pasigedau istorinių  įvykių chronologijos ar ryškesnių litvakiškų akcentų, bet tai nesumažina knygos vertės. Užvertus jos paskutinį puslapį norisi galvoti ne tik apie lietuvių ir žydų nacionalinių judėjimų, Lietuvos ir Izraelio valstybių kūrimosi paraleles, bet ir apie unikalią, neturinčią analogų pasaulio istorijoje Izraelio valstybės sukūrimo ir išsaugojimo istoriją, akivaizdžiai įrodančią, kad ne vien pasaulio didžiūnai ar totalitariniai režimai, o visų pirma  tautos valia ir dvasios stiprybė gali nulemti jos ateitį.