Izidė ir fortūna

Išdidžiai prisistatanti kaip mokslininkė ir rašytoja, istorinio romano autorė toliau tęsia savo romane „Mėnesiena tamsiame lange“ pradėtus galingų valdovų prieš­taringo būdo tyrimus. Kilnus siekis, tačiau skaitant fundamentalaus užmojo knygą norisi kartu su A.Bieliauskaite paklausti: „Kam?“ Kokiam tikslui jauna mergina, apsigynusi daktaro disertaciją iš lietuvių lingvistikos, perpasakoja senovės Romos istorijos vadovėlį? Autorė labai rūpinasi skaitytojais, kad jie „neliktų abejingi“ ir „nenuobodžiautų“ skaitydami apie istorinius veikėjus, prilygstančius šiuolaikinėms „žvaigždėms“, – apie juos jau parašytos krūvos romanų, istorinių knygų, pastatyta daugybė spektaklių ir kino filmų. „Kas tai? Bandymas įrodyti, kad ir diktatoriai yra žmonės, mylintys ir kenčiantys, kad jie irgi buvo vaikai, kuriuos mylėjo jų motinos? Moteriška ambicija pabandyti įlįsti į vyro kailį? Istorinės tiesos siekimas?“ („Literatūra ir menas“, 2006 03 24). Čia puikiai parodytos autorės istorijos žinios. Ir tiek.

Romanas parašytas laiškų forma, tačiau primena istorijos vadovėlį vyresniųjų klasių moksleiviams. Tai liudija ir laiškų datavimas: pavyzdžiui, „47 m. pr. Kr.“ (kaip galėjo, tarkime, Kleopatra žinoti, kad po kelių dešimtmečių gims Kristus?). Pasakojimo stilius labiau primena filmo scenarijų nei meninį kūrinį. Detaliai aprašomi drabužiai, ritualai ir politinės intrigos, valdžios vyrai dažnai ašaroja, o Kleopatra apie santykius su Cezariu rašo tarsi serialo veikėja („Aš nieku gyvu nenoriu suardyti šios idilės. Aš noriu būti laiminga“, p. 105). Laiškuose „iš atminties“ tiksliai cituojami ilgi dialogai, o daugybėje išnašų paaiškinti vartojami lotyniški žodžiai dar sustiprina dirbtinumo įspūdį.

Jei čia ir istorinis romanas, tai jo istoriškumas kažkoks keistas. Garsiosios romėnų retorikos ar G.Bartkaus minimo Rytų moterų ir Vakarų vyrų simboliško susidūrimo čia nepastebėjau. Tiesiog skersai išilgai ištirta romėnų tarpusavio kova dėl valdžios smulkiai paaiškinta pasitelkus vaizduotę ir „pagardinus“ psichologiniais išgyvenimais. Gal tie įvykiai ir svarbūs, tačiau pateikti taip, kad neprisiverčiau perskaityti iki galo – buvo tiesiog nyku. Kaip literatūros kūrinys, romanas galėtų patikti nebent vidurinės mokyklos moksleiviams ar karštiems senovės Romos mėgėjams. Tačiau jiems pirmiausia siūlyčiau perskaityti J.Brodskio ar B.Shaw Romos istorijos literatūrines interpretacijas.