Išsipildymas ne pagal Joaną

Be abejo, naujoji Mykolo Sluckio knyga – ne vien apie Joaną. Apie ją, "nebe pirmos jaunystės panelę su pelerina", sukasi tik romano "Išsipildymas ne pagal Joaną" siužetas. Be romano, knygoje yra šešios novelės, ir kiekvienoje – sava pasakojimo ašis. Novelėms glaustis prie romano nėra paranku: romanas net ir šiais, literatūrinių žanrų neapibrėžtybės, laikais labiau traukia skaitytoją. Novelių rinkinio, net ir labai įdomaus, už dvidešimt litų knygyne pirkėjui neįsiūlysi, o štai už "Placebą" moka net dvidešimt penkis, už "Ulisą" – tiek pat ar net trisdešimt... Tiesa, ne visi nusipirkę "Placebą" ar "Ulisą" juos perskaito, tačiau juk įsideda į savo knygų lentyną. "Išsipildymo ne pagal Joaną" nepastebėjau buvus labiausiai perkamų knygų dešimtuke.

Sluckio romanisto žvaigždė švietė Lietuvoje (ir ne vien joje) tris dešimtmečius. Tai buvo priklausomybės laikų literatūros reiškinys, kurį kritika iš naujo kada nors vėl apmąstys. Istorikai, manyčiau, turės pasiginčyti, ko vertas, tarkim, "Adomo obuolys". Esu tikras, kad nepavyks jo išbraukti iš lietuvių romano metraščio. Ne vienos Sluckio sovietinės knygos "šešėlyje" – daug dabarties prozos fenomenų. Literatūra Sluckiui – ir gyvenimas, ir idėja.

Naujasis Sluckio romanas, aišku, nepretenduoja varžytis su šiandien postmodernizmui atstovaujančiais Herkaus Kunčiaus, Jurgos Ivanauskaitės ar Sigito Parulskio romanais. Kodėl? Na, manyčiau, kitokia (individuali) literatūros idėja, ir tiek. Pavyzdžiui, mano nuomone, Sluckio pernelyg tebetikima ar pasitikima pirminėmis, greičiausiai skaitytojo sąmonėje atsirandančiomis literatūrinio teksto prasmėmis. Skaitome profesionalios romanisto ir novelisto patirties prisodrintą tekstą, beje, balansuojantį ties riba, kurią anksčiau leidėjai (ne be autorių leidimo) įvardindavo "novelių romanu". 24 romano skyriai, turintys savo antraštes, kartais labai panašūs į trumpas noveles, nes tekste apstu novelistikai būdingų meninės raiškos priemonių – savarankiškų siužetų, netikėtų "pabaigų", minimalistinės pasakojimo technikos – užuominų, detalių, poteksčių, simbolių.

Šitaip – neatsisakydamas beveik klasikinio požiūrio į (novelių) romano struktūrą – Sluckis įsiterpia į šiandienos romano avangardistinius ieškojimus ir, beje, gana nuosekliai pratęsia savas jau minėto sovietinių laikų "vidinio monologo" romano naujoves. "Išsipildyme ne pagal Joaną" vyrauja asiužetiškumas, subjektyvi laiko realybė, būsenų refleksijos, individuali vertybių interpretacija ir jų transformacija. Vis dėlto romano nepavyktų suskaidyti į atskiras noveles. Autorius skaitytojui siūlo siužeto spyruoklę, kurioje slypi klasikinės prozos naratyvinė jėga. Tai jinai – pasakojama istorija - jungia romano fragmentiškus epizodus, suteikia jiems prasmę. Istorija apie neišsipildžiusią, iš moters gyvenimo "pasprukusią" meilę.

Siužeto punktyrai ima virsti fabulos linijomis tik perskaičius du trečdalius romano. Veiksmas prasideda sovietiniais laikais ("Ji ilgokai buvo draugė Joana"). Augo Joana kaip dauguma sovietmečio vaikų, tiesa, gal ir kitaip: tėtės ir "pustetės" nugrūsta į prailgintos grupės darželį, mokėsi mokykloje, kur buvo globojama suolo kaimynės, beje, jau anais laikais (!) suvokusios savąją netradicinę seksualinę orientaciją; išsprūdusi iš tokios globos, ieškojo, bet ilgai ilgai nesutiko savojo širdies išrinktojo.

Kai pagaliau toks vyriškis "muziejaus pelytės" gyvenime atsiranda, paaiškėja, kad ji, Joana, – tik doros širma, priedanga jam, dėstytojui, kuris kolegų ir vadovybės įtariamas homoseksualizmu. Pergyvenusi nusivylimą ir savižudybę, Joana vėl lieka tik "141-oji" – toks jos skelbimo jaunimo laikraščio "Pažinčių skyrelyje" numeris. Kas yra 141-oji, už 30 rublių tapusi žinoma tiems, kurie skambina ir siūlo savo paslaugas arba prašo jų? Jam, žmogžudžiui su peiliu? Ir jam, "genitalijų dainiui" su penkiolikos centimetrų "ramaus stovio" peniu? Ir kiekvienam, kas turi jos skelbimą laikraštyje.

Kurį laiką "tarybinis ryšių voratinklis", senasis "Telekomas", tampa galimų pasimatymų ir efemeriškų žmogiškųjų ryšių poligonu. Vyksta dvikova nematomoje telefono skambučių ir pašnekesių erdvėje, šiandienio interneto provaizdyje. Finalas: pagal sąvartyne nuo savo vėmalų uždususio vyriškio kišenėje rastą laikraščio iškarpą iš "Pažinčių skyrelio", raudonai apvedžiotą 141-ąjį skelbimą, pareigūnas telefonu pasikviečia panelę Joaną į morgą. Atpažinti lavono. Kas jis?

Klausimas – retorinis. Ir – filosofinis. Joana negali atpažinti, nes nėra mačiusi nė vieno, kuris jai buvo paskambinęs telefonu. O pareigūnas nustebintas: nebe pirmos jaunystės panelė su pelerina prašo leisti jai pačiai palaidoti neatpažintą vyrą.

"Išgrynintas" siužetas atrodo ne tik intriguojantis ir dramatiškas, bet ir melodramiškas. Vis dėlto romano tegu neieško melodramų mėgėjai. Jame nėra tiesioginės gėrio ir blogio priešpriešos, nėra ryškiai teigiamų ir neigiamų veikėjų, ko paprastai reikalauja melodrama. Jame daug subtilių tonų ir pustonių. Probėgšmais, eskiziškai "išsirikiavęs" tekstas prašo intencionalumo. Skaitytojas pats turi rinktis, susikurti tam tikrą naraciją: arba perskaityti romaną kaip sovietinių laikų ir papročių suluošintos bei naujai visuomenei svetimos moters istoriją, arba rasti psichoanalitinių įvaizdžių gana įspūdingam Joanos "šešėliui" – toms slepiamoms, moters sąmonei nepriimtinoms gyvenimo pusėms, anot Jungo, ne vien blogoms, bet dažnai ir labai geroms savybėms (pavzydžiui, Joana instinktyviai trokšta mylėti), arba susidomėti autoriaus (beje, nebe pirmą sykį skaitytojui siūloma) animos transformacija, literatūriniu tekstu apie moterį ir už moterį. Doroviniai, socialiniai ir sociologiniai naratyviniai pjūviai galėtų būti ne mažiau įvairūs ir įdomūs (tiesioginių politinio gyvenimo ženklų romane nėra). Viskas priklauso nuo skaitytojo valios. Ypač – šešėlio skaidrumas.

Gal nė vienas Sluckio romanas nebuvo toks minimalistinis ir visiškai pasikliaujantis skaitytojo įžvalgomis kaip "Išsipildymas ne pagal Joaną": gana trumpas (125 p.) tekstas, "atsitiktiniai" pagrindinių personažų biografijų fragmentai, simboliški vardai, charakterių metonimijos ar metaforos ("skruzdėlytė", "muziejaus pelytė" Joana; "Elvyra, padūkusi moteris"; "baronas" Adalbertas; "riteris nišoje" ir kt.). Finalinė scena morge, kur Joanos pastangos sustabdyti asmeninio pasaulio griūtį yra itin akivaizdžios ir desperatiškos, vaizduotės scenoje suburia visus žmones, pavertusius jos svajones tikrove. Dauguma jų buvo vyrai: "Jie brovėsi artyn, jos vyrai, ir žiojosi nepaklusniom burnom, šypsojosi nepagaunama, vien jai skirta šypsena, tartum iš anksto žinojo – vis tiek nuo jų nepaspruks" (p. 128).

Nepaspruko, kaip nepasprunkama nuo savo šešėlio; pavirto jų kuriamu "viskuo", apie ką, anot Joanos, "nesvajojau, nuo ko visą gyvenimą bėgau ir kas prisivijęs, toks liūdnai jaukus glustelėjo prie kojų, lyg būtų išsipildymas, kurio, pati to nenujausdama, vis dėlto šaukiausi, o ar tai visa, ką žmogui lemta turėti ir neturėti ir kas telpa viename kapelyje, nežinau ir nežinosiu" (p. 131). Svetimo žmogaus laidotuvės, jo kapo savastis - kieno likimo tai yra išsipildymas? Jei ne pagal Joaną, tai pagal kieno valią ar žodį išsipildė jos gyvenimas? Ar jau – visas?

Romanas neatrodo sudėtingas, skaityti jį nesunku, tačiau kaip reikiant perskaityti tekstą vis vien nelengva: vienas, tradicijų paisantis, skaitytojas "nervinsis" dėl lėtai aiškėjančių siužeto ir fabulos sankirtų, dėl Sluckiui būdingos žodžio ar sakinio ornamentikos, o kitas, avangardiškiau mąstantis, sakys, kad "stilingo" teksto reikšmės "čia ir dabar" yra pernelyg sustingusios, nes nėra "provokuojamos" kitos, perkeltinės reikšmės, kad žodžių ar sakinių, epizodų ar skyrių dekonstrukcija, deja, atidedama, – senamadiškai prašoma ieškoti potekstės, konteksto, gal – interteksto.

Baigiant kalbą apie romaną derėtų pridurti: tradiciškai storų, tarp postmodernizmo ir realizmo sunkiai balansuojančių mūsų romanų kontekste naujasis Sluckio kūrinys yra sveikintinas bandymas (ir vėl!) sugrįžti prie lakoniškumu ir saikingu sąlygiškumu pasižyminčios romano formos. O romanui būtinos filosofinės (labai įvairiai keliamų ar kylančių klausimų) įtampos užtenka.

Šešios novelės sudaro kitą knygos pusę, kuri kažin ar nusveria romaną.

Tačiau skaitytojui novelistikoje yra lengviau orientuotis. Gal dėl to, kad jis lengvai atpažįsta Sluckio novelei būdingą kodą: anapus lyrinės ir psichologinės digresijos šmėkšo lyg iš stalagmitų ir stalaktitų sukonstruoti siužetai, gyvena keistoki ir jautrios sielos veikėjai.

Siužetai – įvairūs, iš karo dienų ("Virš nosytės virpuliavo drugelis") ir ... iš fantastikos ar ateities ("Idėja"). Veikėjai – nuo autoriaus alter ego, autoironiškai ir sąlygiškai prisistatančio ("Keleivyje"), iki šuns apkandžioto studento ("Pasiutligės privalumuose") ar mažytės mergytės (jau minėtame "...drugelyje").

Kiekviena novelė turi iškristalizuotą idėją. Ypač tai pastebima dviejose – "Gailestingume" ir "Idėjoje". Tačiau ir likusios yra iki galo apmąstytos, parašytos "pažabojus" improvizacijos galias. Taigi autorius valdo novelės formą, ji yra gyva, o ne koks indas, į kurį pili, ką nori. Nauja (o gal ir ne visai?) yra ironiška, netgi sarkastiška gaida ("Keleivyje", "Pasiutligės privalumuose", "Idėjoje").

Vis dėlto recenzijos autoriui, kaip jau prasitarta, noveles skaityti buvo ne taip įdomu kaip romaną. Dauguma jų – susitikimas su ankstesniuoju novelistu Sluckiu, o šiandienė lietuvių novelė jau pripratino ieškoti joje ir rasti daugiau naujovių nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Juozas Grušas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bitė Vilimaitė, Petras Dirgėla, Jolita Skablauskaitė, Henrikas Čigriejus, Renata Šerelytė, Šarūnas Šimulynas ir kiti novelistai transformavo tradicinį lietuvių novelės lakonizmą ir psichologiškumą. Sluckio stovėta prie tos transformacijos ištakų septintajame dešimtmety, ir jis buvo vienas tų, kurie novelę kreipė subjektyvios herojaus būsenos, psichologinių refleksijų link. Ta kryptis ir aptariamoje Sluckio knygoje yra pastebima. Viena iš knygoje įdėtų novelių ("Auksakalys tamsoje") yra itin "pasistūmėjusi" sudėtingos, filosofinės lyrinės, metaforos keliu: čia nesvarbus siužetas ar paskiras dramatinis novelės branduolys, o viską lemia ypatinga nuotaikų ir asociacijų erdvė, kurios vienu žymiausių meistrų Lietuvoje drįsome (ir galėtume) vadinti Sluckį.

Kviesčiau skaitytoją (gal kvietimas nėra pavėluotas, t. y. gal skaitytojas nėra perskaitęs recenzuojamos Sluckio knygos) atlikti eksperimentą: po romano "Išsipildymas ne pagal Joaną" iškart atsiverskite novelę "Auksakalys tamsoje", o likusias noveles atidėkite kitam kartui. (Novelės juk nebijo "vienišystės".)

Laimėsite laiko ir patirsite įspūdį – 75-erių metų jubiliejinės sukakties proga autorius prisistato ir kaip ištikimas savai literatūros idėjai, savai jos poetikai, ir kaip nenuobodus, tai yra kitoks. Romanistas ir novelistas. Tikrai – sveikintina.