Išsiduosi. Balsu

Naujoji Vandos Juknaitės knyga „Išsiduosi. Balsu“ savo sandara yra daugialypė. Į ją sudėti per nepriklausomybės dešimtmetį rašyti straipsniai, esė, interviu, jie sudaro didžiąją knygos dalį ir atskleidžia V. Juknaitės santykį su žmogumi negailestingame permainų pasaulyje. Labai gerai, kad pagaliau šie spaudoje išsibarstę rašiniai sugulė į vieną knygą, iš jų gali matyti, kaip keitėsi pačios autorės galvojimas, samprata apie žmogų, kaip žingsnis po žingsnio buvo atveriami nauji vis destruktyvesni, naujų technologinių galimybių nulemti žmogaus santykiai su gyvybe ir pačiu savimi. Gaila, kad po straipsniais, esė nėra paliktos jų pirminių publikacijų datos. Leisdami knygą, leidėjai, matyt, labiau laikėsi grožinės literatūros kriterijų, kai formalūs dalykai (šiuo atveju publikacijų datos ir laikraščių pavadinimai) nėra patys svarbiausi. Tačiau ar V. Juknaitės knyga yra tik grožinės literatūros knyga ir ar jos kultūra nenukenčia dėl, manyčiau, būtinos informacijos stygiaus? Esė ir interviu chronologija leistų geriau pamatyti, kaip į knygą atrinkti rašiniai, likdami tos pačios tematikos – žmogaus savivokos, jo gyvenimo vertės, gyvybės teisės būti – erdvėje, keitė etinius, moralinius, psichologinius aspektus.

Žmogaus teisės į gyvenimą, į orią būtį kvintesencija – pats naujausias kūrinys „Išsiduosi. Balsu“. Įgavęs avangardinę kapotų, laužytų sakinių sintaksinę raišką, kūrinys apie sąmoningai kuriamą ir palaikomą žmogaus ryšį su žmogumi, kaip vienintelę atsvarą laukinei, fizine jėga besiremiančiai būčiai. „Išsiduosi. Balsu“ – tai pačios V. Juknaitės patirtis dirbant su gatvės vaikais ir nepalankus visuomenės bei valstybės struktūrų požiūris į savanoriškai prisiimtą žmogaus įsipareigojimą pamatyti ir padėti labiausiai gyvenimo nuskriaustam. Tai iš netikėtai paties silpniausio pozicijų paliudytas mūsų nepriklausomybės dešimtmetis, jame skaudžiai atsiverianti skirtingai, dažniau skeptiškai, žmogaus įsipareigojimą sau ir kitam suvokianti mūsų visuomenė: „Tada nežinojau, kad paėmusi už rankos Vasią, aš visiems laikams, o norėčiau sakyti, vienam dešimtmečiui, peržengiu saugaus pasaulio ribas. Aš, moteris, iš saugios aukštosios mokyklos auditorijos žengiu kelis laiptelius žemyn. Į patį dugną. Ten, kur sunaikinamas beveik kiekvienas. Nors tuo metu man tai neatėjo net į galvą“ (p. 12).

Toks visai netikėtas mūsų literatūrai kūrinys, besiremiantis autentiška dokumentine medžiaga ir turintis meniškai organizuotą raišką, sunkiai leidžiasi įspraudžiamas į žinomus žanrinius rėmus. Knygos leidėjai, nors tiesiai ir neįvardija, yra linkę kūrinio žanrinę paantraštę nusakyti esė terminu, kuris aiškiai mažai ką turi bendra su „Išsiduosi. Balsu“. Žanriniu požiūriu šis kūrinys gal arčiausiai būtų autobiografinės literatūros, kuri, taip pat besiremdama autentiška žmogaus patirtimi, dažnai turi meniškai organizuotą raišką. Tačiau „Išsiduosi. Balsu“ jokiu būdu negalima laikyti Vandos Juknaitės autobiografija, nors kūrinys ir yra autobiografiškas, ką patvirtina toje pačioje knygoje sudėti straipsniai, esė, cituojantys vieną ar kitą stovyklų su gatvės vaikais epizodą. Be to, jis turi autobiografijai būtiną autoriaus-pasakotojo-veikėjo tapatumą, lengvai pagrindžiamą dažnu kūrinio kreipiniu „teta Vanda“. Tačiau nuo autobiografijos šį kūrinį skiria tik grožinei literatūrai būdingas jo struktūrinis daugiaklodiškumas, savarankiškas pasakotojos-veikėjos balsas, organizuojantis autentišką faktinę medžiagą ir suteikiantis su paskirais faktais susijusiai patirčiai adekvačią raišką – ne linijinę chronologinę, bet vertikaliąją asociatyvinę, atveriančią giliuosius žmogaus egzistencijos klodus. Su patirties raiška susiję ir avangardinę prozą primenantys laužyti, trumpi sakiniai, atmetantys pagrindinius sintaksės principus ir sukuriantys trūkinėjantį, įtemptą ritmą. Toks nutrūkstantis, fragmentiškas, asociacija besiremiantis kalbėjimas geriausiai išreiškia žmogaus patirtį, kurios klodai sąmonės šviesoje niekada nėra siejami gretybės, linijiniais santykiais, o sukimba vienas su kitu pagal asociacijų grandinę. „Išsiduosi. Balsu“, kaip, beje, ir kitų V. Juknaitės prozos kūrinių, asociatyvinis pasakojimo fragmentiškumas yra griežtai kryptingas, vedantis skaitytoją kulminacinio kūrinio taško link. Anot Alberto Zalatoriaus, toks kūrinio medžiagos sutvarkymas – patikimas literatūrinės kokybės kriterijus. Šalia faktinio lygmens, pasakotojos-veikėjos balso kūrinyje veriasi visiškai savarankiškas ir nepriklausomas vaikų psichologijos lygmuo. Matomas ir pristatomas ne iš pasakotojos pozicijų, bet pats sau vienas. Ir tai jau būtų aiškiai pagal literatūrinio personažo kriterijus kuriamas charakteris, išbraukiantis šį kūrinį iš referencija besiremiančios autobiografinės ir dokumentinės literatūros dimensijos. Vis dėlto norint rasti arčiausiai kūrinio stovinčią žanrinę paantraštę gal vertėtų remtis dokumentinės prozos, tiksliau, dokumentinės apysakos terminu, kuris artimiausiai susijęs su tiksliausiai tokią prozą nusakančiu non-fiction terminu.

Sunkiausia kalbant apie „Išsiduosi. Balsu“ yra suformuluoti jo problematiką, sujungti visus jame besiveriančius klodus į visumą. Bendriausia prasme – tai žmogaus stovėjimas šalia kito žmogaus, savo pasirinkimais, įsipareigojimais teigiantis, kad nėra nieko vertingesnio už žmogaus gyvenimą ir kad net labiausiai gyvenimo nuskriaustas ir paniekintas turi teisę į orią būtį. Tai, beje, pagrindinė visos V. Juknaitės kūrybos tema. Tačiau „Išsiduosi. Balsu“ turi tik jai būdingą specifiką – autentišką patirtį, susijusią su gyvenimo į gatvę išmestais vaikais ir dabarties laiko ašyje visuomenėje išryškėjusiais kardinaliai priešingais žmogaus gyvenimo, jo pasirinkimų vertinimais: „Mes neleisim daryt gėdos Lietuvai!“ (p. 12); „Ir net tada. Nesupratau. Jog tai tokia komisija. Jie atvažiavo mūsų likviduoti“ (p. 56); „Labai jus puola“ (p. 57); „Gyčio projektą rėmė Danijos ambasada. Niekas iš Lietuvos“ (p. 60).

Vis užbėganti kitiems plunksnos broliams už akių, V. Juknaitė ir šį kartą bus gerokai savo refleksijos jėga pralenkusi tiek tradicinės, tiek pačios moderniausios mūsų prozos tendencijas. Be išlygų įsipareigojusi savajam laikui, žvelgdama į žmogų, kurį negailestingai užgriuvo socialinės ir politinės permainos, V. Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“ duoda apibendrintą gal paties sunkiausio iš visų būsimų nepriklausomybės dešimtmečių žmogaus egzistencijos vaizdą: „Mes galėjom jiems padėti labai nedaug. Naikinančioj laiko suirutėj tik būti šalia. Palaikyti ryšį. Mums visiems lygiai reikėjo mokytis gyventi naujoj realybėj. Kur kiekvienas pasirūpina savimi laukiniu būdu“ (p. 26).

Apysakoje veriasi keli patirties lygmenys. Jie visi vienodai svarbūs, vienodai sukrečiantys. Vis dėlto patys svarbiausi yra du, susiję su vaikais ir organizuotomis valdžios struktūromis. Tai – lyg dvi pagrindinės kūrinio struktūrinės ašys, ryškėjančios jau apysakos pradžioje, kurį laiką, nors ir grėsmingai, einančios šalia viena kitos, kol, pasirodžius neaišku ką reprezentuojančiai komisijai, grėsmingai susikryžiuoja, priversdamos pasakotoją-veikėją rinktis atsitraukimą ir pasyvią tylą. Pagrindinis apysakos patirties lygmuo susijęs su konstruktyviu darbu su vaikais, ugdantis gyvenimo aplinkybių paneigtą galimybę gyventi kitaip, kurti, konstruoti savo gyvenimą visko netekus, mokantis pamatyti savyje jėgą gyventi ir remtis ja. Formuojantis sąmoningą suvokimą, kad, nors ir netekęs pačios pagrindinės gyvenimo duotybės – artimųjų rūpesčio ir meilės, jis gali kitų padedamas išmokti kurti save ir savo gyvenimą. Juolab kad buvimas su vaikais atvėrė vieną gamtiškos logikos paradoksų: įgimta žmogaus orumo pajauta, gyvenimo atkakliai neigta visa griaunančia jėga, yra nesunaikinama: „Jie gynė ne save. Gynė Dovilę. Ne. Gal ne. Paklausti, ką jie gina, jie to niekada nebūtų galėję pasakyti žodžiais. Bet nedvejodami būtų dėl to paguldę galvas. Ne perkeltine prasme. Žmogiškasis orumas!“ (p. 36)

Kitas ryškus „Išsiduosi. Balsu“ pasakotojos-veikėjos patirties lygmuo susijęs su destruktyviu įvardytų ir neįvardytų visuomenės, valdžios struktūrų įsikišimu į stovyklų darbą. Ši žlugdanti anoniminė jėga reprezentuoja iš praeities paveldėtą mentalitetą: kitaip galvojantį ir kitaip gyvenimą matantį transformuoti į teisių neturintį daiktą, kurį reikia bet kokia kaina pašalinti. Žmogus ne savo noru atsiduria tarp dviejų neapsakomo stiprumo kardinaliai priešingų jėgų – nors ir trapaus, bet palaikomo, pastovaus ryšio su vaikais ir metodiško, racionaliai apgalvoto, destruktyvaus šantažo. Pastarasis prieš pasakotojos-veikėjos valią taps lemtingas: „Šantažas vyko trejus metus. [...] Man pasirodė. Kad tai niekada nesibaigs. Kol nepasitrauksiu. Žmogus labai trapus. Nenutrauksiu ryšių. Su Vasia. Ir su Alioša. Visiems laikams. [...] Žinoma, vaikams to nepasakiau. Bet tas, kas buvo išduotas mylimųjų. Žino. Sakyti nereikia“ (p. 58).

Konstruktyvusis patirties lygmuo yra asmeniškas, sąmoningai suvoktas ir pasirinktas – vidinis pačios autorės poreikis darbu atsidėkoti už žmonių sūnaus gydymui paaukotus pinigus: „Kai jie atėjo į mano namus. Tie išsilavinę jaunuoliai, prisistatę savęs ieškančiais žmonėmis. Pasakė, yra žmonių grupė. Yra vieta. Ar negalėčiau padėti surasti jiems prasmingą veiklą. Aš labai apsidžiaugiau. Gyčio gydymui, kad galėtume išvežti jį gydyti į Vokietiją, 1991-ųjų metų žiemą žmonės mums suaukojo pinigus. Tą sausį. Taip“ (p. 42). Šio savanoriškai prisiimto įsipareigojimo nesumažino nei sunkumai, nei kartkartėmis apimantis beviltiškumas, bejėgiškumas susidūrus su visai pagal kitokias taisykles stotyje gyvenančiais, tiksliau, bandančiais išlikti, vaikais. Santykius su žmonėmis išmokę ir supratę kaip nuolatinę panieką, pažeminimą, išdavystes, absoliutų nebuvimą, agresija buvo pasirengę gintis tiek nuo potencialių užpuolimų, tiek panaudoti ją kaip kerštą už priminimą, kad jų galvas sieks paglostyti tik svetimų jiems žmonių rankos: „Buvom sutrikę ir pasimetę. Nuo jų sužvėrėjimo. [...] Nors turėjo praeiti keletas metų, kad iki galo suprasčiau tos dienos vaikų agresijos priežastį. Rūpesčiu mes juos sužeidėm. Meile mes sužeidėm juos iki gyvuonies. Mes palietėm žaizdą, kurią taip skauda, kad gindamasis gali užmušti. Smogti mirtinai, kad nebeliktų abejonių. Jie visą laiką, visus tuos metus mus patikrindavo. Jie turi priemonių. Žiaurių. Norėdami sužinoti, ar tikrai reikalingi, jie eis iki paskutinės ribos. Kartais tai gali būti peilis į nugarą. Jei supras, kad esi silpnas, ar kad ieškai sau naudos“ (p. 20–21).

Patys pirmieji Lietuvoje pradėję socialinį darbą su visai netikėtai gyvenimo į dugną nustumtais pačiais silpniausiais, neturėdami jokių specialių žinių, bet skatinami suvokimo, vidinės būtinybės „parodyti vaikams gyvenimo vertę. Nuogu pavidalu. Atvira, pačioj gyvenimo sąrangoj slypinčia forma“ (p. 27). Šis tikslas gali būti pasiekiamas tik iki galo paklusus šiai būtinybei kaip absoliučiam įsipareigojimui savo paties gyvenimu, pasirinkimu priminti visuomenei, vis labiau propaguojančiai vartotojišką gyvenimo sampratą, kai žmogaus gyvybė nebėra jokia vertybė, kad žmogaus egzistencijos pagrindas, stipresnis už jį patį vienintelis ir pagrindinis žmogų palaikantis gyvenimo troškimas yra būti mylimam ir reikalingam. Stovyklos darbo grupės pastangomis įvykusi dažnai tik emociškai įsisąmoninto nesamo ryšio su artimaisiais transformacija į racionalų suvokimą atvėrė vaikų sielose jokiomis pastangomis nebeužpildomą netekties spragą, su kuria, norint sukurti alternatyvą esamai padėčiai, privalu išmokti gyventi: „[...] jie rėkė paklaikę, iš visos širdies. Iš saugios ramios aplinkos jie grįžo į Vilniaus stotį. Mes parodėme, mes atvėrėme jų akis į jų nelaimę, kurią jie ir taip žinojo, bet ji nebuvo tokia skaudi“ (p. 22). Vytautas Kavolis yra sakęs, kad žmogaus sąmoningumas – konstruoti savo gyvenimą, atsisakius visų iliuzijų.

Šis darbo, buvimo su vaikais lygmuo atveria didžiąją gyvenimo paslaptį, kurią taip sunku įvardyti žodžiais, bet padėdamas kitam žmogus daugiausiai padeda sau ir lieka dėkingas už šią netikėtą pagalbą: „Turbūt buvau dar silpnesnė už juos, kad laikiausi jų. [...] Reikėjo ko nors laikytis. Ir tas kas nors buvo vaikai. Jie į gera atsakydavo geru, į tiesą – tiesa, ir kai sakau, kad tikiu žmogumi, iš karto pagalvoju apie juos“ (p. 30).

Kita knygos dalis – jau minėti interviu, esė, straipsniai „Lietuvos ryte“, jų istorijos fragmentas, patvirtinantis žmogaus-daikto mentaliteto gajumą išoriškai jau dešimtmetis laisvoje Lietuvoje. Visuose šiuose rašiniuose pati ryškiausia V. Juknaitės pozicija – modernus, šiuolaikiškas žmogus privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savo gyvenimą ir poelgius. Šis laisvės laikas, anot V. Kavolio, palikęs žmogų vieną plyname lauke, pareikalavo iš jo visai kitos kokybės, asmeniško, atsakingo dalyvavimo, kurį visa jėga buvo paneigęs praėjęs laikotarpis. Todėl dažnas mūsų pasijuto netikėtai užkluptas, nepasirengęs atsakingai būčiai, kuri neįmanoma, kai tarpusavio santykių kultūroje dominuoja emocinis santykis su savimi pačiais ir pasauliu, taikliai V. Juknaitės įvardytas esė „Apie vieną būtinybę“: „Jausmintis, užjausti, baisėtis ir nematyti to, ką darai. Tas nelemtas gilus ir stiprus emocinis santykis su pasauliu, be įvardijimo sau pačiam – ką aš darau? Atsakyti į šį klausimą labai sunku, neiškėlus klausimo – kas aš esu? Be klausimo – kas aš esu – laisvė neįmanoma apskritai“ (p. 152).

Visi V. Juknaitės rašiniai yra pažymėti ypatingu jos įsižiūrėjimu į galimą, jau įvykusį ar civilizacijos atmestą tapsmą žmogumi. Tačiau ši esamo ar paneigto tapsmo jėga gal pati stipriausia yra interviu. Prakalbinti pagrindines žmogų formavusias patirtis, skaudžias, dažnai tragiškas laiko ir jo asmeniškos jėgos sankirtas. Ir tokiu būdu atverti savo pašnekovų vidinės laisvės ir nepriklausomybės kainą – tai pagrindinės V. Juknaitės interviu savybės. Juk ne paslaptis, kad „Šiaurės Atėnuose“, kur visi V. Juknaitės interviu buvo spausdinti, dažnai tai būna pats įdomiausias laikraščio puslapis, leidžiantis pajusti autentišką V. Juknaitės pašnekovų vidinio gyvenimo ritmą.

„Išsiduosi. Balsu“ užpildo grožinių kūrinių apie nepriklausomybės dešimtmetį stygių gebėjimu priklausyti savajam laikui, būti jam įsipareigojus, žvelgti į jį iš šalies, ir tik su vienai V. Juknaitei būdinga moteriška refleksijos jėga atverti pačias esmines egzistencines žmogaus ir jo laiko sankirtas, naikinančias, žlugdančias, o kartu ir formuojančias žmogų.