Išpažintis per pilnatį

Tai pirmoji M. Valavičiūtės–Pabrėžienės poezijos knyga. Stora, nepasakytum, kad pradedančios savo literatūrinį darbą poetės. Anaiptol. Įžangoje rašytoja pažymi, kad tų eilių liko dar tiek, o gal ir daugiau, kurios į knygą netilpo ir padėtos atgal į stalčių. Žinoma, apimtys nerodo žodžio brandumo. Dargi atvirkščiai. Dažnai būna – kuo daugiau, tuo silpniau. Tokia išvada minėtos knygos atžvilgiu būtų neteisinga, nes versdamas puslapius įsitikini, kad eilės kunkuliuoja tikra gyvenimo pajauta, betarpiška pasaulio interpretacija. Kiekviena parašyta eilutė yra praleista per poetinio žvilgsnio prizmę, sušildyta rašytojos širdies ugnimi ir dėl to yra atskirta nuo visko, individualizuota, prisodrinta kančios ir džiaugsmo, nusivylimo ir prasmingumo.

Versdamas puslapį po puslapio ir atidžiau įsiskaitydamas gali pajusti poetinio žodžio brandos skirtingumą, kuris išskleistas pirmuosiuose posmuose ir vėlesniuose, kurie rašyti pastaraisiais metais. Bet tas skirtingumas nėra toks, kad pirmi eilėraščiai būtų mažiau įdomūs ar schematiškesni, neturėtų savy poetinio krūvio.

Prie apibendrinančiųjų pastabų pridedu dar ir tokią: man labiau įsigėrė į atmintį ir paliko gilesnį pėdsaką tie posmai, kurie parašyti širdies jausmu ir suvilgyti ilgesiu, kentėjimu, džiaugsmu. Tie, kuriuose dominuoja proto pradas, kurie turi pasakėčios formą, man pasirodė mažiau patrauklūs, nors parašyti išbaigtai ir taip pat nėra netinkami skelbimui ir spausdinimui. Tai, galimas dalykas, yra grynai subjektyvi mano nuomonė ir negali būti traktuojama kaip priekaištas autorei..

Štai vienas įspūdingesnių ir gal kiek primenantis salomėjiškąjį „Grįšiu“, nors interpretacija ir veiksmas – visai kiti, nesulyginami. Lyrinis herojus rašo laišką (eilėraštis „Laiškas“ 88 p.). „Rašysiu jį nakties tamsa,/Net rytmečio nelaukus,/Skaidriausia vasaros rasa,/Lakštingalą pašaukus. /Rašysiu pliaupiančiu lietum/Ant gelsvo medžio lapo,/Po atviru rudens dangum –/Bus liūdnas ir sušlapęs. /Rašysiu snaigėmis lange,/Varveklį pasiėmus,/Pusnies baltajam verpete,/Kai siaus speiguotos žiemos. /Rašysiu ištisus metus.../Ant saulės ir ant vėjo,/Kol gyvas dar tasai žmogus,/Kuris mane mylėjo.“ Poetiškas, raiškus dėstymas ir viską vainikuojanti pabaiga. Dienoraštinė, skaudoka, jaudinanti.

O štai motinos širdyje skambanti liūdna melodija „Negimusiam“: „Nesuprastas, neglamonėtas,/Lyg mažas lašelis rasos,/Juoda lemtim pažymėtas,/Tik ašara, skausmas mamos.“(140 p.).

Posmai paskirti mirusiai draugei liejasi ilgesiu, filosofiniu žmogaus būties apmąstymu: „O prie kapo šlama senos liepos/Tylią godą... Gal girdi ją tu?/Ak, koks trumpas mums skirtasis lieptas/Nuo gimimo lig mirties krantų.“ (155 p.) Liaudiškos dainos, lengvumo ir nuoširdaus paprastumo su filosofine potekste eilėraščiai ypač patrauklūs, liete įsilieja į mintis ir sužavi: „Čir vir vir – nuo ryto“ (148 p.), „Nusivylimas“ (163 p.) ir kiti: „Ak, kodėl, daluže,/Laimės pagailėjai,/Mažo trupinėlio/Džiugesio dienų. / Aš nuo kūdikystės/Tavimi tikėjau,/Kad mane apvilksi/Laimės rūbeliu.“ (163 p.)

Prie ypatingai skaidriu jausmu nulaistytų ir labai subtiliai išreikštų priskiriu eilėraščius: „Lenkiuosi“: „Lenkiuosi kopų smėliui,/Baltam žuvėdrų skrydžiui,/Pakrantės akmenėliui/Lenkiuosi ir pavydžiu.“; „Kai ošė supos...“ (190 p.); „Dienos ilgos, ilgos“ (209 p.): „Jau sudegė kaštonų žvakės,/Alyvos laimę išdalijo./Žiedai pavirtę į plaštakę,/Pavasarėlį nusivijo.“; „Vasaros rojus“ (214 p.); „Viltis užgęsta paskutinė“ (255 p.) ir kt.

Knygos pabaigoje pateikta eilėraščių rašytų žemaitiška tarme. Sodrių, gerų, įsimintinų.

Šią knygą skaičiau tarsi versdamas nuoširdžiai parašytą dienoraštį, kurio jausminė įtampa ir darna liejasi vykusiai ir meistriškai sukomponuotais posmais, apibendrintos minties filosofija, išbaigtu ir patraukliu vaizdu..