Išmokau nebūti

„Išmokau nebūti“ – Mariaus Buroko, „žinomo jaunosios kartos poeto ir vertėjo“, kaip pristatomas ant nugarėlės autorius, eilėraščių rinkinys. Pavardė tikrai girdėta: autorius seniai ir sėkmingai įsiliejęs į mūsų poetinį „isteblišmentą“, tiesa, kol kas nelepinamas premijomis, bet čia turbūt tik laiko klausimas – recenzuojamą knygą palydėjusios „autoritetų“ pagyros skamba daug žadančiai... Be to, smalsumą kelia ir faktas, kad ši knyga autoriui jau trečioji, taigi pats metas poetui surasti savitą balsą, stilių, skambesį. Ar M. Burokui tai pavyko?

Nejaukiai nuteikia jau ant nugarėlės esantis paties poeto pateiktas knygos pristatymas: „pastarųjų keleto metų eilėraščiai susidėliojo į gan asmenišką gyvenimo su visa neviltim, grožiu, meile ir neapykanta kroniką“. Iškart ima kirbėti įtarimas, ar tik rankose laikoma „žinomo jaunosios kartos poeto“ knyga nebus dar vienas asmeniškumų prigrūstas opusas, įdomus tik kitiems „žinomiems jaunosios kartos poetams“, taigi autoriaus bičiuliams?

Tai, kad knygą pradeda du epigrafai (A. Gray ir A. Ginsbergo), įtarimų ne tik neišsklaido, bet tik dar labiau juos sutirština: pateikti vietoj įžangos kokią nors „protingą“ citatą jau seniai yra beveik privaloma kiekvienam save gerbiančiam „žinomam poetui“. Kiek tos citatos siejasi su knyga – antraeilis klausimas, tad ties juo ir neapsistokim. Svarbu, kad skamba protingai (ypač A. Ginsbergo „It‘s hard to eat shit, without having visions“).

Įtarimus, kad tuoj skaitysime dar vieną poetinį dienoraštį, galutinai patvirtina jau pirmas eilėraštis, pavadinimu „Weirdrodis“ (matyt, čia toks šmaikštus žaidimas sąskambiais – angliško weird ir mūsiško veidrodis). Tekstas gana informatyvus lyrinio subjekto (kuris, regis, nelabai kuo skiriasi nuo autoriaus) išvaizdos ir gyvensenos požiūriu – tankūs garbanoti plaukai, girtai laimingos akys ir pan., – tačiau pabaigoje aptinkame netikėtą kulminaciją: staiga paaiškėja, kad „weirdrodis“ meluoja ir prieš jį stovi tiesiog iš siaubo filmo nužengusi būtybė „pūvančiais vyzdžiais“...

Daugmaž šia kryptimi ir judama: autorius tekstuose apsičiupinėja kūną (deja, nieko įdomaus jame neaptinka, ar bent jau nieko įdomaus apie tai neatskleidžia skaitytojams), dosniai dalinasi jam pačiam arba jo artimiesiems reikšmingais vaikystės prisiminimais („Kokia skalsi/ Nostalgija/ Varškė grūdėta“), žavingais didžiai netikėtų dalykų atradimais („pastebėjau,/ kad išsitrynė tai,/ ką labiausiai bijojau/ prarasti// vaikystė“), susimąstyti verčiančiais patarimais („Stebėk tą šunį/ Kurį stebim visi“), pribloškiančiomis mįslėmis („Atspėkit kaip mes kalbam.“), už širdies griebiančiais palyginimais („Ir vandeniu/ Šaltu/ Lyg graužtum geležį“), šeimyninio gyvenimo aplinkybėmis (tėvystės džiaugsmai ir rūpesčiai)...

Atskirai reikia paminėti dar vieną privalomą kiekvienam „žinomam jaunosios kartos poetui“ dalyką: dedikacijas bičiuliams (Kurmiui, Remiui, A. Sprauniui ir t. t.). Ką pastarieji tekstai sako minėtų žmonių nepažįstančiam skaitytojui (tarkim, niekad negirdėjusiam kaip vienas iš pagerbtųjų tardavo žodį „šešiolika“)? Ogi visiškai nieko. Tiesą sakant, jei autorius šias dedikacijas būtų įteikęs bičiuliams, o šie būtų paspaudę jam ranką ir pasivadinę išgerti alaus, poezijos pasaulis mažai ką būtų praradęs. Gal net būtų išlošęs, nes jame nebūtų tokių banalybių kaip:

– Pakelk akis traiškanotas nuo stalo...
– ...
– Čia aš. Tavo kaimynas aštriom alkūnėm.
– Velnias?
– Tas pats.

Arba:

Velnias,
Su kuo čia
Susitarus

Kad mūsų
Nemažėtų


Nemaža dalis tekstų iš esmės yra apie nieką: tiesiog metaforiškai aprašinėjama aplinka, bandant joje įžvelgti ką nors „metafizinio“ („mieste karantinas“, „Išdegintose aikštėse“). Bandymai rašyti glaustai arba „rytietiškai“ taip pat nežavi: tokie eilėraštukai kaip „Nemačiau šiemet rudenio“, „Grįžau po savaitės“, „Miestas kaip stop kadras“, „Miestas mane išdavė“ visai lengvai įsipaišytų į „rašykų“ repertuarą – tikrai niekas nepajustų kokybinio skirtumo, nors autorius lyg ir „elitinis“.

Esama knygoje ir kažko panašaus į poetinę prozą: „Švyst“, „Spragtukas“, „Alkoholiko medis“ ir kt. Šiuos kūrinius skaityti žymiai įdomiau vien dėl to, kad autorius čia lyg ir bando įsikūnyti į kažką kitą (spragtuką, kengūrą), bent iš dalies atitrūkdamas nuo dienoraštinio savo gyvenimo aprašymo, kuriam dažniausiai nepavyksta suteikti nei universalesnės prasmės, nei žmogui iš šalies patrauklaus pasakojimo. Bene vienintelė išimtis šiuo požiūriu – ir bene geriausias visos knygos tekstas – smagi prozinė miniatiūra „Mongolai užkariauja Savanorius“.

Baigiant galima pastebėti, kad praktiškai viskas aptariamajame rinkinyje kažkaip lyg girdėta, skaityta, prognozuojama, numanoma... Žodžiu, beveik pavyzdinis pagal visas šiandieninės mūsų poezijos madas sukaltas produktas. Bėda tik ta, jog visame tame „štampe“ pasimeta autoriaus individualybė, – žinoma, jeigu jos apskritai esama. Taigi autorius tikrai moka nebūti.

Kita vertus, o ar jis kada nors šito nemokėjo?