Iš gyvenimo garstyčių bei krienų

– Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba?
– O kaip manai?
– Gal fleitos? Atspėjau?

Šis epigrafas – iš 2006 m. K. Navako knygos „Atspėtos fleitos“. Tačiau dabar, 2007-aisiais, šios fleitos suskambo visiškai kitaip. Jos netgi neskamba (o gal tai ne fleitos?), nes jų treles užgožė bokalų ir taurių skimbčiojimai, girtų balsų ūžesys, proginės renginių kalbos ir tostai. Ir kažkoks keistas garsas: tigdik, tigdik, tigdik...

Aukštos prabos nerimtoji poezija (ji tokia ir turi būti!), papokštavimai bei pasišaipymai, kuriuos gali sau leisti NACIONALINĖS PREMIJOS LAUREATAS. Cha cha cha... Prisimenu ir buvusios „Manufaktūros“ skliautus, ir K.Sarbievijaus kiemelį, ir Užupio kavinės vakarones, ir pagiriotus PDR’o rytmečius... Ir visur persekiojo tas keistas garsas: tigdik, tigdik, tigdik...

Lengvos parodijos, linksmos interpretacijos, švelnūs paplekšnojimai (kolegoms – per petį, kolegėms – per kitą vietą). Ir pamokymai:

„Reikėtų atsipalaiduoti, atsisegti apykakles, o jie vis rašo ir rašo. Tie rašytojai. Tie devynbarbės. O paskui apkuopk po kiekvieno, nurodyk stiliaus švarples bei defektyvų sakinio sukandimą, kai į kiekvieną kritiką rašytojo reakcija vienoda, apibendrinama šūkiu: Į snukį!“
Taip, reikia pamokyti tuos suvienodėjusius rašeivas. Kritikas pats privalo duoti jiems į snukį! Ir tada pasigirs: tigdik, tigdik, tigdik...

– Kas čia tavyje taip skamba, Navakai?
– O kaip manai?
– Gal „tigdik, tigdik, tigdik...“? Atspėjau!

Įvertinimas: LL.


Vertinimo paaiškinimai:
L – literatūra,
M – makulatūra,
LM – nei literatūra, nei makulatūra,
LLL – literatūra, kurią tikrai verta perskaityti,
MMM – visiškai nieko neverta makulatūra.