Ir velnias dėvi Prada

Romano „Ir velnias dėvi Prada“ pagrindinė tema privertė mane trinti rankas iš džiaugsmo. Kurį laiką knygos autorė Lorena Veisberger (Lauren Weisberger) dirbo garsiosios mados žurnalo „Vogue“ redaktorės asistente. Ji parašė (iš keršto?) kūrinį apie mielą merginą, dirbusią Mirandai Pristli, žurnalo „Runway“ redaktorei. Andrėja nelabai domisi mada ir nesiskiria su savo mėgstamiausiais sportiniais bateliais. Ji tikisi, kad naujajai viršininkei pakaks jos geranoriškumo.

Deja, Miranda Pristli pasirodo esanti tikra tironė.  Miranda Pristli, kurios firminis ženklas – baltas „Hermès“ šalikėlis (biure jų yra šimtai – tam, kad bosė kokį sykį jų nepritrūktų) nėra moteris, kurios galima ko nors prašyti ar jai dėl ko nors dėkoti. Kiekvienas jos sprendimas yra įsakymas: „Sprendimas priimtas. Baigta“. Ji – kontrolės fanatikė, mananti, jog vienintelė asistentės pareiga yra gauti dar neišleistas Hario Poterio knygas, kurios bus dovanojamos vaikams.

Labiausiai žeminantis dalykas Andrėjai yra tai, jog jos bosė nieko negali padaryti pati – pradedant drabužių nunešimu į valyklą ir baigiant stovėjimu eilėje prie „Starbucks“ kavos puodelio. Dieve, ji net savo palto ant pakabos negali pasikabinti! 

Taigi, Andrėjos gyvenimas nėra lengvas. Ilgos valandos darbe reiškia, kad ji negali praleisti pakankamai laiko su savo vaikinu. Jai tenka išvykti į Paryžių tuo metu, kai jos geriausia draugė patenka į rimtą autoavariją. Vienintelis malonus dalykas yra lengvas flirtas su jaunu ir suktu rašytoju Kristianu Kolinsvortu. Andrėjai baigus skaityti 100 puslapių darbą (viršininkės įsakymas, žinoma), maniau, kad gal šį kartą šie jauni žmonės karštai ir aistringai... pasimylės. Bet ne! Mūsų dorybingoji Andrėja nė už ką taip nepasielgtų. Greičiau jau suplaktų karamelinį macchiato ir nuneštų jį savo bosei. 

Kokia prarasta galimybė! Taip galėčiau apibūdinti šią knygą. Knygos autorė Lorena Veisberger turėjo progos pabuvoti turtuolių pasaulyje – pasaulyje, kuris gali priversti tave juoktis ir verkti vienu metu – o visa tai buvo paversta tokiu rimtu skaitalu lyg aukščiausio lygio verslo susirinkimas. Spėju, kad knygos autorei tiesiogiai neteko susidurti su pagarsėjusiu ponios Wintour griežtumu. 

Du trečdaliai knygos teksto skirti deklaruoti, kokia Miranda Pristli yra kalė (netgi moteriai, kuri nulemia milijonų drabužių likimą, tai skamba gana žiaurokai), o likusi dalis yra apie daug paprastesnius dalykus, pvz. Niujorko nekilnojamojo turto problemos sprendimą. Blogiausia tai, kad knygoje nieko nedaroma, kad būtų sušvelninta nelengva Andrėjos našta. 

Kada nors, tikiuosi, atsiras rašytojas, galėsiantis perteikti blizgančių žurnalų vidinį gyvenimą. O dabar? Ši knyga gali būti įdomi tik paauglėms ar ką tik pilnametystės sulaukusioms mergaitėms. Skiriu tris balus iš penkių.