Ir nusinešė saulę miškai

Pauliaus Širvio poeziją, kaip jautriąją mimozą, net mintim paliesti baimė. Ar nesugadinsi, ar nesuvulgarinsi, ar sugebėsi taip aiškiai ir skaidriai įžvelgti, kaip į mūsų širdis srūva jo tyra, lietuviškumu skambanti, nudažyta tautinėmis spalvomis, lietuviškai pajausta, tarsi tyras šaltinėlis amžinumo gaida čiurlenanti poezija. Juk ten nėra jokių didžiųjų buvusių politikų, nėra jokių filosofinių mandrysčių ar išvedžiojimų, nėra jokių raginimų, o viskas, tarsi amžinai deganti ir niūrėjanti anglis, šildo ir šviečia aiškiau ir įspūdingiau už auksą, už brangakmenį.

Kas įkrito poeto širdin, kas užlūžo skaudžia rakštimi, tas ir išsiliejo posmais. Visko buvo – toli poetas nuėjo karo keliais ir niekur nesuklupo jo poetinis nusiteikimas – jis šventvagiškai tyras, jis krištoliškai skaidrus, jis toks, kaip poeto gyva siela – su paklydimų grauduliu, su laikinumo suvokimu, su džiaugsmu, kad jis yra pasauly ir jaučia jį, ir gyvena su juo.

Įsigyvenanti, užjaučianti, mylinti, prisimenanti, kenčianti, besigėrinti lietuvišku peizažu, lietuviška žeme, jos baltuoju beržu ir nuostabiai gražia lietuvaite.

Ir pati posmų struktūra tokia lengvutė, tokia švelnumu ir pūkiniu glotnumu braukianti per jausmus, kad ir išspausta ašara ar pajusta poetinė nostalgija ir skausmo, ir gailesčio pasaulis tarsi deformuojasi, pavirsta kažkokiu keistu gyvenimo suvokimu, jo parafraze, jo išgryninta ir apibendrinta visybe, būdinga mūsų žmogui, mūsų prigimčiai, mūsų atradimams ir praradimams.

P. Širvio liaudiškumas visai kitoks, nei mūsų Jovaro ar Liudo Giros, jo poetinis pasaulis toks skaidrus tarsi už nieko nekliūvantis, bet daug ryškiau šviečiantis, daug giliau smengantis, nes yra stipriau suvilgytas liūdesiu, žmogiškumu, laime ir skausmu. Jo pasaulis tarsi nekonkretus, jo beržas tarsi visa Lietuva, jo pjovėjas su dalgiu ant peties tarsi Lietuvos kaimas, kurio daina vasaros rytmetį driekdavosi rasotomis pievomis, iščiurlendavo tyromis, rankšluostėliuose moterų įaustomis upelių juostomis...

Ak, kaip jaudinančiai ir virpulingai skamba poeto žodžiai: „Supas smuklėj / Rūkas šėmas. / Pakaruoklis – / Ant pušies. / Mano skausmą / Pasiėmus / Ant padėklo / Tu nešies.“ (17 p.). Ir iš to, kur, rodos, jau viskas pražuvę, visiškai jeseniškai skamba žūvančio žmogaus savo esmės suvokimo baisatis. Skaudi, dilginanti, šaukianti, išsiliejanti į upeliūkščius ir nemunus, nes argi tai ne visos Lietuvos skausmas pasikėlęs nuo žemės šimtais ir tūkstančiai kapų kauburėlių, lygiai taip pat žuvusių mūsų brolių ir seserų, mūsų dukterų ir sūnų?

Kaip vykusiai apdainuota sovietiškojo Lietuvos kareivio dalia ir gražiai nepriekaištingai pridengta „Paolos – gėlių pardavėjos“ širma. Tada poetas kitaip negalėjo. „Akyta naktis. / Kaip sušaudyta / Kario milinė. / Linksmi generolai / Puotauja. / Tik tu –/ Toks nuliūdęs, / Lyg būtum / Pardavęs tėvynę,–/ Skleidi po dangum / Tuščią saują.“ (20 p.). Ir dar ryškiau: „Ėjai / Ir kritai, / Kad kiti / Čia gyventų. / Už gimtąjį / Miestą / Tu koveis. / Gyvybę davei, / O gavai / Tik ramentus. / Ir vienišas, / Užmirštas / Stovi“. (21 p.).

Trumpam kūrinėly (dabar jau melodingoje dainoje) „Prie pasakų miesto“ skamba laukimo – ilgesio gėla ir ištikimybės viltis. Ir toks pasakiškas Vilnius, ir toks vilnijantis, kaip Neries juosta. Savo minties šviesa ir tikrumu, paprastumu ir patrauklumu kūrinėlis artimas liaudiškai dainai, kiekvieno mylimosios laukiančio širdžiai.

Kokia tėvynės ir motinos meile, kurią dainavo Maironis ir kiti poetai, liejasi viltingas eilėraštis „Tarp vėtrų“. „Linguok, motule, vygę –/ Kiti siūbuos balne. / O mes išjojam žygin. / Gal grįšime? / Gal ne? / Gimei ant mūšių kelio / Gaisravietėj karų. / Supai sūnų lopšelį / Tarp ūžiančių audrų.“ (49 p.). Motina apraudanti žuvusį sūnų – Šventoji Motina lietuvė, Motina Marija – ar begali būti gilesnis skausmas, ar begali būti kas švenčiau ir tyriau? Per visą istoriją, per visus laikus, per Motinų širdis, nuo Žemės iki Dangaus... „Iš mūšio / Lėkė jie į mūšį / Žydrom pakalnėm / Ir kalnais. / O raudą / Smaugdavo motušė / Jų galvas / Glostančiais / Delnais. ... Neverkit , sesės, / Vienos likę, Akim, / Paskendusiom / Languos. / Ir man gegužis / Šešiolikis / Ne plieno dalgį / Iškukuos.“ (53 p). „Čia eina / Kaizerio žudikai, / Čia dvaro, caro / Kraugeriai./ O mums / Ant pliko lauko / Liko / Tiktai dangus / Ir vyturiai.“ (56 p.).

Ir pats pirmasis rinkinio eilėraštis „Aš – beržas“ Tai poetas apie save, apie savo nuostabią Lietuvą, apie savo gerą širdį. „Aš –beržas. / Lietuviškas beržas, / Išbridęs / Iš pievų nakties. / Sustojau / Ant mūšių / Didžiausiųjų / Kelio / Su plieno / Dalgiu / Ant peties.“ (5 p.).

Yra rinkiny ir trūkinėjančių poeto eilių, bet gerai pamąstęs gali jas sujungti į vieną mintį, kaip ir visą rinkinį „į berželius su plieno dalgiais ant peties“...