Intermezzo non finito: sąstingio ir vėlesnių metų eilės

Per knygos pristatymus Vytautas Landsbergis nustemba (ar apsimeta nustebęs) pavadintas poetu. Literatūros kritikui taip pat neramu, kai reikia nagrinėti gana politizuoto konteksto kūrinius. Kaip vertinti ir kaip išlaviruoti tarp poetiškumo ir socialumo? Geriausiai savo kūrybą paaiškina pats autorius – nieko neteigdamas ir nieko neneigdamas. Esą tai ars poetica: įvairios stilistikos frazės ir parafrazės, nuotrupos, eskizai, teksto „darymas“ remiantis ne vien žodžio prasme, bet ir skambesiu, forma; žodžių dėliojimas pagal ritmus ir muzikinius principus. Minimalizmas. Tačiau, pasak sociokritikų, bet kuris tekstas pažeidžia ars poetica konvencijas. Kiekvienas tekstas ką nors sulaužo: vienaip ar kitaip pažeidžia stilių. Kiekvienąkart rašoma kitoniškai. Kitokia kalba Landsbergio kūryboje pagrįsta muzikiniu principu – tiek fonetiniu (formos), tiek semantiniu (turinio) lygiu.

Pirmiausia iškyla žanro klausimas. Intermezzo nėra vien muzikos žanras. Pats autorius šį terminą aiškina taip: „Intermezzo būdavo kartais net mažas spektaklis, įterpiamas tarp operos veiksmų. Iš to vėliau gimė trumpa komiška opera. Iš kontrastų didelėms, tragiškoms operoms. Per pertraukas būdavo suvaidinami tie intermezzo. Tai toks miniatiūros žanras. Yra labai gražūs Bramso intermezzo. O šiaip tai reiškia ‘tarp kitko’. Ir man tai turėjo prasmę, nes aš rašinėjau tarp kitko“ („Užrašai per trumpąsias pertraukas: knygų mugės aidai“, parengė L. Jakimavičius, Literatūra ir menas, 2004 vasario 27). Non finito taip pat gali būti meno kūrinio rūšis (pvz., non finito simfonija) – neužbaigtas, tačiau dažnai ir nereikalaujantis pabaigos kūrinys. Neužbaigtumas suponuoja galimybę tęsti. Šiuo atveju su tęstinumu tiesiog žaidžiama – žaidimo įspūdis susidaro atkreipus dėmesį į datas (pvz., 1954–2004; 1972–1982–1988; 1967–1980).

Ko neapleidžia genijus,
tam vyrui
nebaisios audros,
            liūtys, griūtys!
Taip.
Net krušai krintant jis giedos
kaip vyturys aukštai danguj!
(„Iš Goethės“, 1954-2004, p. 103)

Cituotojo eilėraščio (nors „eilėraščio“ sąvoka čia sąlygiška) „rašymas“ trunka penkiasdešimt metų. Galime įžvelgti tiesioginių sąsajų su Goethe’s Faustu: rašymo trukmė ir dviejų dalių struktūra. Pirmąja kūrinio dalimi teigiama, antrojoje (taip) teiginys patikrinamas bėgant laikui. Tokį rašymo būdą galėtume laikyti tam tikra simultanizmo pakraipa – kūrinys pateikiamas kaip vientisas tekstas, kuris yra čia ir dabar, nors tam tikra jo dalis buvusi kitoje vietoje ir kitame laike.

Pasak Landsbergio, įmanoma vienaip pradėti, kitaip baigti. Prasmę suteikia ne žodžio reikšmė, o kalambūriškas dėliojimas, skambesys, pats rimas: meiliai / peiliai / vengti / drengti / pjauti / jautį / o paslikas / asilas kas („Rimai“, p. 97). Rimuojama nebūtinai dėl paties rimo, sąskambiuose atsiskleidžia ir gilesnių prasmių – nors ir per šuolius, per netikėtas asociacijas: Aš mažas / tai kas mane girdi? / Paukščiuko akytė smirdi („Birutė ir Vytukas“, p. 170). Kartais rimas imperatyviai teigia: Nuravėjęs pievą / gal suprasi Dievą; „Dvieiliai“, p. 94). Neutralizavus šio dvieilio žaidybinę formą, liktų proziškas (darbo motyvas), absurdiškas (pievos paprastai šienaujamos, o ne ravimos) ir šiek tiek poetiškas (Dievas pievoje; pieva apie Dievą; ravėti Dievą ir pan.) pasakymas, pretenduojantis tapti sentencija. Tačiau kai užsižaidžiama, net ir trumpuose dvieiliuose jaučiamas skiemenų perteklius: jei nesupratintas, / sunitratintas; Ardamas / benebebūtum spardomas („Dvieiliai“, p. 93).

Autorius mėgsta eksperimentuoti ne tik žodžiais, bet ir šriftu, kurti naujadarus (akiodūma, suvartukas, trataramparapa), rašyti atbulomis (ojė, ojė salabáv / isojõrabak satsrevpà / ogėbap satsrevtà; „Vaikiškas“, p. 91). Rašymas atbulomis leidžia pamatyti pasaulį iš kitos pusės, iš kito galo, naiviu vaikišku žvilgsniu, kuris neberūpi suaugusiesiems. O eklektika tampa būtina skambesio ar formos komponavimo sąlyga. Sąlyga pasakyti paprastą tiesą, kuri atrodo lyg ir smulkmeniška ar subuitinta, dargi su geroka ironijos doze. Tačiau iš kurios kalasi poezija ir amžinosios idėjos:

Draugai pasakysiu tiesą:
ridikas labai gerai:
stalas nekėpso dykas
įdomesni vakarai:
artinas laikas miegoti
o dar gali kramsnoti 
(„Eilės apie bet ką“, p. 103)

„Laikas miegoti“ – rutina, pasaulio santvarka, „o dar gali kramsnoti“ – senoji tiesa (mens sana in corpore sano), per ridiko kramsnojimą atskleidžianti ir laisvės, ir būties (būties per buitį) patyrimą. 

Vytautas Landsbergis dažnai žaidžia fluxus maniera (flux – tekėjimas, nuolatinė kaita). Fluxus XX a. viduryje tapo savotišku gyvenimo stiliumi. Pasak Jono Meko, „fluxus žiūri į viską iš šalies ir juokias iš visko, ir kuria savo visai skirtingą, savitą pasaulį ir gyvenimo būdą. Ta prasme, Fluxus yra politinis menas [...]; politinė muzika“ (Jonas Mekas, Laiškai iš niekur, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 50). Lengvas juokas, humoras taip pat būdinga fluxus. Kaip ir skubrus žvilgsnis. „Politinė muzika“ labai priartėja prie gyvenimo būdo, ypač šio autoriaus: būti ir muziku, ir politiku, ir dar sugebėti juoktis.

Landsbergis mėgsta ir aleatorikos (lot. alea – kauliukas) metodą. Aleatorika – muzikos komponavimo principas, kai kompozitorius nurodo kai kuriuos kūrinio elementus, faktūrą arba struktūrą, o atlikėjui paliekama užbaigti kūrinį, t. y. užpildyti tuščias vietas. Literatūros kūrinyje tokia kompozicija remiasi „idėjų žaismu“, „atsitiktinumais“, kuriuos labiausiai buvo pamėgę dadaistai: „Sąskambiai ir formos ryšiai sudaro šuolius, staiga susiejančius tai, kas atrodo nesusiję“ (Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius: Tyto alba, 2000, 19-21). Žaidimas kauliukais (jų provaizdis – tikri žmogaus kaulai pirmykštėse visuomenėse) sukelia azartą, nes egzistuoja tik galimybė, o ne duotybė. Pasak Vytauto Kubiliaus, modernizmo srovės užkrėtė lyriką „eksperimento azartu“, „žodyje atidengiami vis nauji dinamikos ir ekspresijos resursai – taip eilėraštyje susidaro nuolat kintanti įtampos srovė“ (Vytautas Kubilius, „Dramatinis eilėraštis“, Metai 2, 2004, 79). Rašytojo suteiktą formą gali užpildyti ir pats skaitytojas, tad svarbu, kaip žaidžiama, kokius judesius atliks interpretatorius. Kauliukai ritmiškai šokinėja apeliuodami į skaitytojo sąmonę, o aliteracijų ir asonansų skambesys vibruoja stygomis, įelektrina, netgi lavina kalbos padargus: Ar kartą ko / verta / trypti kryptį? O, / jei verta kartą / dar tą trypti / (kryptį), / tai dar ne kartą trypti / verta tą / kryptį („Variacijos“, p. 137). Tokius eilėraščius būtina skaityti garsiai – skaitytojui iškeliama sąlyga, kuri kartu yra ir dialogo užuomazga. Perskaitymo, o drauge ir kūrinio, kokybė priklauso nuo skaitytojo vibracijos. Susipainiojęs liežuvis liudys ne tik kalbos padargo defektą, bet ir tam tikrą skaitytojo būseną.

Rašytojas kuria savitą menų integracijos sampratą. Menų ir žanrų sintezė (tas maigo molį, tas bemolį / o tas kamuoja spalvą; „Menų pagairėje“, p. 106) visų pirma buvo įkvėpta muzikos. Vienas XVIII a. prancūzų sensualistas graikišką žodį musiké apibrėžė kaip patirties kaupimą – ką žino suaugusieji ir ką turi išmokti vaikai (gal ne šiaip sau knygą išleidusios leidyklos vyriausioji redaktorė Janina Riškutė teigė, kad iš Landsbergio gali mokytis jauni poetai...). Richardas Wagneris taip pat yra sakęs, kad „muzikos“ terminas apima visas vidines žmogaus menines apraiškas. Landsbergis lyg dirigentas muzikinius sąskambius ir sąšaukas priverčia dailiai šokčioti rimais (tiesa, paskutinių metų eilėraščiai ne visi rimuoti, juose esama ir verlibrinio naratyvo).

Kai kurias frazes galima traktuoti kaip dienoraštinius įrašus, įžvalgas, neišplėtotas iki solidaus eilėraščio. Nors šiuo atveju minimalistinė forma minčiai suteikia koncentruotą poetinę išraišką. Išplėtojimas mintį tik įvilktų į Prokrusto lovą:

Prisiskaitęs
Šedevrų jis manė kad
Bet     
(„Eskizai“ II, p. 99)

Arba: 

Dalykas ne tas kad
kažkas  o
tiesiog jau
ot 
(„Pastaba sau“, p. 115)

Kalbėjimas jungtukais ar dalelytėmis neįpareigoja – skaitytojui paliekama laisvė užpildyti tuščias kūrinio dalis (aleatorikos principas), kiekvienąsyk atveju sukurti vis naują interpretaciją. Nepasakymas yra viena iš simpatiškiausių Landsbergio poezijos savybių: Tu valgyk žemuoges bet nesuvalgyk / vabaliuko / juk („Programos“, p. 173). Toks „neturiningas“ rašymas kiek primena Justino Marcinkevičiaus „Pasivaikščiojimus“ iš rinkinio Carmina minora (pvz., bet / juk / tai / tik / taip / bet / tik; „Pasivaikščiojimas rudenį“, p. 62). Papildymas skatina vidinį dialogą, ginčą, išeities ieškojimą, kontempliaciją – viską, ko tik pageidauja skaitytojo sąmonė.

Knygoje esama ir montažo, kur vienas iš principų – svetimus tekstus derinti su savais („Žus visam pasaulyje komuna!“ / Dar negreit. / „Dar striūbauja stribukai“ / tegu būna / gal prireiks; „Iš įvairių šaltinių“, p. 185), parafrazių (Paprastos gėlės / gražios / irgi / gali paliesti / (Kazio?) / širdį / Būtos nebūtos / utos / pynėsi / (išmestos kėlėsi) / iš / ne šitos gadynės; „Iš Binkio“, p. 105) ar muzikos žanrų variacijų („Ars ducendi“, „Ars nobilissima“, estrada, etiudai ir kt.). Rasime eskizinių nuotrupų, poemos elementų („Horilė Termentas: nerimta poema“), prozinių epifanijų („Iš persų geografijos“), minipasakėčių, feljetoniškų rypavimų ir t. t. Vis dėlto šie žanrai ar žanrų bruožai yra tiesiog švelni parodija arba pastišas, nes su pasimėgavimu juokiamasi iš bet kokių literatūrinių (ar apskritai meno) štampų. Piešiama savita muzikinė karikatūra:

suteik sau malonumą
dvasinį
patobulinęs liūdną
sakinį –
        tegu jį skaito tyčia
        patogiai su vylyčia
        širdy tegu sau verkia
        erkė. 
(„Lyrika“, p. 101)

„Verkia erkė“ atrodytų tik neišvengiamas rimas, tačiau kas slypi po šia forma? Erkė yra giliai įsisiurbiantis pavojingas gyvis. Prikibusią erkę ne taip paprasta ištraukti. Širdis – pats svarbiausias žmogaus gyvybinis centras, tad erkė širdyje rodo vylingą užnuodijimą. Tačiau erkė verkia. Ką reiškia verkianti erkė? Tai savo funkcijų nebeatliekantis gyvis, kuris, kaip širdis, yra metaforizuojamas (plg. širdis plyšta skausmu, širdis verkia). Verkia ne širdis, o erkė, kuriai verkti nebūdinga. Vėl žaidžiama fluxus stiliumi: per skausmą suteikiamas dvasinis malonumas rodo pakitusią būseną. Meko teigimu, fluxus keičia ir gerina žmogų iš vidaus, ne iš išorės. Būtent iš vidaus – iš turinio, iš paties gyvybinio centro. Iš gyvybės branduolio. Tačiau turinys privalo turėti formą, kuri nėra tik pro forma.

Vytauto Landsbergio knyga suteikia nemaža medžiagos ir sociokritiniam požiūriui, kuris įtraukia tiek politinį, tiek egzistencinį matmenis. Pasak Pierre’o Barberio, sociokritikai rūpi nenubrėžti paskutinio brūkšnio, nes kiekvienas tekstas yra nauja prielaida tęstinumui. Galima sakyti, sociokritikas taip pat žaidžia „kaulais“ – sociumo kaulais. Sociokritinis teksto skaitymas atskleidžia tai, kas istoriška, socialu, ideologiška, kultūriška. Kai kurias Landsbergio eiles galima apibūdinti pačios knygos paantrašte – „Sąstingio metų eilės“ (1968–1988 m.), o nepriklausomybės laikotarpiu – „Stenogramos iš Seimo“. Pirmajam laikotarpiui būdingas metonimiškas „akiodūmos“ (ideologijos) demaskavimas: Visais / keliais / ten veisėsi lakiodama / akiodūma („Ten“, p. 9); Žemėje statomas / broliškas rūmas („Be panikos“, p. 27). Antruoju laikotarpiu ateina „permainų metas“: Kai tave ėdė draugai / Gėbė ir šūdspolicái – / širdį graudingai slėgė. / Ėgi kai / susibėgę savi – / tai seliavi („Permainų metas“, p. 178). Istorija išreiškiama absurdiška socialinių vaidmenų ir kaukių kaita. O pasakotojas-subjektas yra tikrasis demaskavimo meistras, trečiasis, broliškai pamokantis: nebūkim pūliai / broliai / troliai / ištryškę žaizdose / tėvynės („Ilgesio šūkis“, p. 16). Beje, tėvynė rašoma mažąja raide, o mieželaitiškasis antžmogis – didžiąja: Jeigu Žmogui didžiąja / raide tu įstengtum / įspirti („Dar apie antžmogį“, p. 66). Subjektas savotiškai nyčiškai protestuoja, tik vietoj Dievo įrašo sovietinės konjunktūros vardą.

Tad ko iš tiesų čia esama? Humoro? Gal erlickiško „apreiškimo“? (Tam tikrų sąsajų yra – abu rašytojai noriai naudojasi intertekstais). Tačiau Landsbergio kalbėjimas daug rafinuotesnis: kurti eiles pagal muzikinius principus reikia dar ir „muzikinės klausos“, o egzistencinės tiesos atsiveria jau minėtuoju fluxus stiliumi. Kic kic kic kiciukas. / Kič kič kič kičiukas. / Čiukas čiukis mažučiukis, / mažu ir ne čiukis („Mažutėliams“, p. 114). Vaikiškas dėliojimas, ar ne? Ir ne tik, – arba tik, jei vaikišką nuostabą laikysime pačia autentiškiausia. Pasak Hanso Georgo Gadamerio, menininkas yra didelis žaidžiantis vaikas.

Pirmasis Intermezzo leidimas (Intermezzo arba pusvaistis nuo melancholijos: sąstingio metų eilės, 1991) 8000 egzempliorių tiražu pasirodė Jono Žemkalnio slapyvardžiu su Rimtauto Gibavičiaus iliustracijomis. Šiemetinė knyga papildyta skyriumi „Bus daugiau“ (1993–2003), kai kurie pirmojo leidimo eilėraščiai išimti arba pakeisti kitais, pakoreguoti keli pavadinimai. Leidyklos atstovė prasitarė, kad rengiamas papildomas tiražas. Kas lemia tokį populiarumą, atspėti nesunku. (Galime palyginti, pavyzdžiui, su Viktoro Uspaskicho agurkais, tik, žinoma, eilėraščiams reikia didesnio intelektualinio išprusimo. Vis dėlto spėjame, kad knyga aktualesnė ne savo poetiškumu, o politiškumu; kadangi šios sąvokos panašiai skamba, galima netyčia ir supainioti.) Baugoka ir dėl non finito, mat neaišku, kokios autoriaus užmačios. Antrajame leidime Landsbergis jau viešai skelbia savo autorystę, o dėl minėtojo populiarumo galima sulaukti a la Maironio Pavasario balsų – kas keleri metai to paties papildyto leidimo.

Suradus sąsajų su dadaistinėmis (beje, pagrindinė dadaistų sąvoka – „niekas“; fluxus taip pat yra, anot Meko, „Niekas Niekuje“) ar avangardinėmis apraiškomis (ir dar iš visokių -izmų repertuaro), kurios pavėlavo vos ne visu šimtmečiu, kaip mums ir būdinga, galima visko tikėtis. Tad belieka lyg „tarp kitko“ paklausti, o kas yra poezija? Ir atsakyti ne-poeto Vytauto Landsbergio žodžiais:

bet kas
yra gali būti poezijos
daiktas

vinis ir vinies tos
plyšys ir šešėlis
dulkės pavienės gaidos
                          jas
lydi ramybė liūdi
nebedidelis o prakeiktas
norėjimas būti
(„Ligoninėje“, p. 136)