Indėnų išmintis. Ar žinai, medžiai moka kalbėti

„Ar žinai, kad medžiai moka kalbėti? Taip, jie moka kalbėti. Jie šnekasi tarpusavyje ir kalba su tavim, jei tik gebi klausytis. Bet baltieji žmonės nesiklauso. Jiems niekad neatrodė verta paklausyti mūsų, indėnų, bijau, kad jiems nerūpi ir kiti – gamtos – balsai. Aš pats esu daug sužinojęs iš medžių: kartais apie orą, kartais apie žvėris, o kartais apie Didžiąją Dvasią.“
                                                                                    Tatanka Mani (Vaikščiojantis Bizonas)

Ar kada susimąstei, ką tarpusavy šnara medžiai? Apie kokius kraštus pasakoja vėjas? Ar girdėjai kaip auga žolė po tavo kojomis? Ar kur iš tikrųjų čiurlena upės? Aplinkui tiek daug stebuklų, į kuriuos daugelis vargu ar atkreipia dėmesį. Baltieji žmonės atbunka – gyvenimas lekia beprotišku tempu, tad mąstyti apie tokius paprastus, bet nematomus dalykus nelieka laiko.

Indėnai buvo daug protingesni už mus, baltuosius. Įsiklausius į jų žodžius supranti, kiek nedaug iš tikrųjų reiškia tos problemos ar nesėkmės, kai mus supa toks nepakartojamas ir didelis, dar nepažintas Pasaulis, tereikia atsimerkti ir pažvelgti širdimi.

Jie buvo gamtos dalis, o gamta buvo dalelė jų – tai žmonės, gyvenantys visapusėje harmonijoje su pasauliu. Matydami gyvybė visame, kas juos supa, jie gerbė ir tausojo žemę.

Knyga sudaryta iš trumpučių dainų, minčių ar kalbų ištraukų, fragmentiška, o kartu labai nuosekli. Kiekvienoje eilutėje glūdi mintis ir idėja, kuri verčia susimąstyti ir atsigręžti į gamtos ir harmonijos pasaulį. Nejučia pagalvoji, kad jei visi gyventų pagal principus, išreikštus šioje knygoje, - visuomenė ir gyvenimas būtų tobulas.

„Mes mylime tylą;
mums netrukdo,
kai pelė
žaidžia mūsų namuos,
kai vėjas miške
šiurena lapus, -
mums nebaisu.“