Ilgas sužadėtuvių sekmadienis

Penki kareiviai surištomis rankomis vorele varomi per frontą. Sužeistomis rankomis, pavargę, sušalę, praradę viltį, lydimi nebylių pakeliui sutiktų jau buvusių karo draugų žvilgsnių ir tylos - jiems paskelbtas mirties nuosprendis.

Kiekvienas jų turi savo numerį, duotą tą dieną, kai jie atėjo į karą. Kiekvienas jų turi savo istoriją, pasibaigusią tą dieną, kai jie atėjo į karą.

Per sniegą, purvą, per sviedinių ir apkasų išdarkytą žemės paviršių, išraizgytą telefonų vielomis, kurias reikia peržengti – atsargiai, viela! – jie eina savo mirties link. Ir po jų nelieka nieko. Kas žino - arba žuvo, arba tyli. Arba liepia tylėti.

Matilda, Maneko, jauniausiojo iš šio penketuko sužadėtinė, gauna žinią apie jo mirtį. Liūdna, tragiška… bet nieko neįprasto. Juk tokią žinią tais I-ojo pasaulinio karo metais gavo daugybė moterų – žmonų, mylimųjų, motinų. 

Neįprasta tai, ką Matilda sužino iš ligoninėje mirštančio seržanto, vardu Danielis Esperanza (taip, tai reiškia viltį, bet kaip ten su jos giminystės ryšiais?..). Karo teismas. Penki nuteistieji, skirti paaukoti tam, kad būtų palaikyta drausmė ir kad visi masiškai nepradėtų bandyti grįžti namo. Neįprastas nuosprendis – beginklius, žaizdotus, surištomis rankomis savo kareivius išmesti į Niekieno žemę – tarpą tarp dviejų frontų, savojo ir priešo. Keistos, puse lūpų pasakojamos istorijos apie toje mirties žemėje pastatytą sniego senį, garsiai uždainuotą dainą, rankine granata numuštą priešo lėktuvą. Apie tai, kad jie ten turėjo žūti, bet iš tikrųjų niekas to nežino. Yra už ko užsikabinti… 

Ir 17-metė mergina, sėdinti invalido vežimėlyje, nuo vaikystės nevaldanti kojų, užsikabina. Ji nučiumpa - ne, ne siūlo – vielos galą ir seka ja: „…ji dar laiko ją rankose. Viela veda ją per labirintą, iš kurio Manekas negrįžo. Kai ji nutrūksta, Matilda ją sumezga. Niekada nenuleidžia rankų. Juo daugiau praeina laiko, juo tvirtesnis daros jos pasitikėjimas, taip pat ir dėmesys.

O be to, Matilda gero būdo. Ji taria sau – jeigu ši viela nenuves jos iki mylimojo, tiek to, nieko rimta, ji visada galės ant jos pasikarti.“

Taip prasideda prancūziškai grakšti – bet ne saldi - istorija, su stebinančiu lengvumu ir atvirumu pasakojanti apie tragiškus dalykus, karo baisumus ir beprasmybę, apie ištikimybę vaiduokliui ir kovą už savo meilę.

Gražia kalba parašyta ir taip pat gražiai išversta knyga, kurios daugelį ištraukų norėtųsi čia pacituoti. Sužavi ne tik pati pasakojimo maniera, meistriškai atskleisti šalutiniai charakteriai (o jų daug ir nejučia gali įsitraukti į jų sekamas istorijas), bet ir pati pagrindinė herojė, po trapia išore slepianti plieno atkaklumą (pitbulio įsikandimą?). Po trupinėlį rinkdama informaciją, pasakojimą po pasakojimo, laišką po laiško, pėdsaką po pėdsako (kartais tikrą, o kartais klaidinantį), eidama keliu, susikertančiu su daugybės kitų įvairių likimų žmonių keliais, bet nenukrypdama nuo savo tikslo, ji artėja link… ko? Kapo? Duobės, priglaudusios tik penkis kūnus iš dešimties milijonų žuvusių ir raudoną metalinę dėžutę su atsitiktinio kareivio rašteliu viduje, skirtu tiems, kas ras kapą – „lapelį, išplėštą iš užrašų knygutės, ant kurio pieštuku užrašė, kaip įstengė, remdamasis į kelią:



Bet… juk viltis tam ir yra, kad nepaisytų akivaizdžių dalykų. Kartais netgi tokių akivaizdžių ir nenuginčijamų kaip kapas.

Išvada: paskaityti verta.

PS: filmą, pastatytą pagal šia knygą, anonsuojantį plakatą jau mačiau kabantį kažkur kino teatro foje. Dar neaišku, kada ateis, bet aišku, kad reiks nueit pažiūrėt, kaip pavyko šią istoriją perkelti į ekraną.