Knygoje spausdinami monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) jaunystės metų laiškai Zitai Žemaitytei, vėliau tapusiai menotyrininke. Daugumą tekstų sudaro tremtyje ir lageriuose rašyti laiškai.
Tai dviejų žmonių draugystės – taurios, intelektualios, kūrybingos ir itin šiltos – pavyzdys. Pavyzdys, kaip reikėtų aukotis dėl kitų ir mylėti savo artimą. Tai – meilės laiškų tyriausia šio žodžio prasme knyga.
Laiškuose kalbama apie viską: tikėjimą, literatūrą, pasaulį, dvasinius ieškojimus. Daug tremties, lagerio aplinkos ir atmosferos aprašymų.
Knyga – norintiems pasisemti tikėjimo, gėrio ir šviesos.