Iki paskutinės akimirkos: Hitlerio sekretorė pasakoja savo gyvenimo istoriją

Apie A. Hitlerį prirašyta daug knygų, bet panašios dar nebūta. Šioje knygoje kalbasi dvi Jungės – jaunoji ir senoji. Jaunąją Jungę, tarsi po mirties, išleisti užmestus savo užrašus paskatino tebekylantis domėjimasis nacių režimu ir viltis, kad šis tekstas daug ką paaiškins.

Rašytoja Gertraud Humps Junge, daugelio vadinama Traudl, į šį pasaulį atėjo 1920 metų kovo 16 dieną Miunchene, aludario Makso ir generolo dukters Hildegardos Cotman šeimoje. Tėvas keičia darbovietes ir net gyvena įvairiose valstybėse, todėl šeima greitai išyra. Traudl ir jos sesuo Ingė, netolerantiškos motinos verčiamos, mokosi konfesinėje evangelikų liuteronų mokykloje. Ją baigusios, seserys siekia tapti profesionaliomis šokėjomis, bet Traudl karjerą ima daryti Berlyno valdžios įstaigose.

Ji privaloma tvarka dalyvauja sekretorių konkurse ir gana atsitiktinai (tikriausiai dėl bavariškos kilmės) nuo 1942 m. pabaigos tampa A. Hitlerio asmenine sekretore. Paskutinę karo dieną sprunka iš Berlyno, bet sulaikoma ir patenka į rusų nelaisvę. Ten jos ilgai nelaiko. 1947 – 1948 m. rašo šiuos prisiminimus, bet tik po pusšimčio metų buvo prišnekinta juos spausdinti. Vėliau dirba Quick ir laisvai samdoma žurnaliste. Mirė 2002 metais, praėjus mėnesiui po šios knygos pasirodymo.

Knyga susideda iš apimtimi netolygių keturių dalių. Dvejose dalyse „Vaikystė ir jaunystė Vokietijoje“, „Kaltės suvokimo chronologija 2001–jų metų užrašai“ plunksną vedžioja žurnalistė Melissa Müller. O didžiausias dėmesys (taip pat ir daugiausia puslapių) tenka Traudl Jungės prisiminimams ir santūriems įvykių vertinimams. 

Ši knyga nėra pavėluotas savęs vertinimas ar kaltinimas. Tai žmogiškas mėginimas susitaikyti ne su aplinka, o su pačia savimi. Autorė neprašo visuotinio supratimo, bet siekia padėti kitiems suprasti. Ramų moters gyvenimą sudrumstė tik tie dveji su puse metų. Jokių kitų sensacijų ji neišgyveno.

Praėjus keletui dešimtmečių, autorė, perskaičiusi savo užrašus, išsigando ir susigėdo, pamačiusi, kaip nekritiškai ir nešališkai ėmėsi šio darbo, t.y. sutiko dirbti diktatoriaus sekretore. Savo užrašų ji neperrašinėjo, nes manė, kad jos pastebėjimai buvo nepakankamai svarbūs. Autorė nenorėjo būti priskirta nacistų šalininkų ar priešininkų pusei, todėl knygos turinys „nekvepia“ jokiu politikavimu. Džiugu, kad „sekretoriaujanti“ rašytoja nesivaiko sensacijų. Tačiau jaunystėje būta kitaip...

Traudl Jungė neslepia, kad „1942–iais, būdama 22–ejų metų, troškau nuotykių, žavėjausi Adolfu Hitleriu. Aš sąmoningai nesiklausiau perspėjančio vidinio balso ir iki pat liūdnos pabaigos mielai leidau laiką ir šalia jo“. Ir tik po kelių metų autorė prisipažįsta, kad jos iki paskutinės gyvenimo akimirkos nebeapleis bendrininkės kaltės jausmas.

Atleiskime autorei ir palikime ją šiek tiek ramybėje. O ką ji rašo apie žmonijos Pagrindinį Gelbėtoją? Trumpai atsakant – nieko blogo. Atrodo, apie tokį žmogų niekas negalėtų prastai atsiliepti. Nejaugi dauguma klysta, o tik panelė sekretorė teisi? Reikia pripažinti, kad visi Hitlerio vertintojai yra savaip teisūs. Jie visi matė... vis kitus Hitlerius.

A. Hitlerio asmeninė sekretorė pripažįsta, kad būtent tai, jog ji pažino jo jautrią, asmenišką pusę ir jo išgyvenimus, neleido jai atpažinti piktojo genijaus dvasios. Hitleris savo akimis nė karto nepamatė, kas yra tikrasis karas, nepamatė griuvėsių ir suniokotų miestų. Fiureris buvo tolerantiškas visiems seniems savo bendražygiams, bet būtent tos tolerancijos jam pritrūkdavo bendraujant su protingais, išdrįsusiais jam paprieštarauti žmonėmis.

Jaunoji vokietė, gyvendama „sterilioje“ aplinkoje, iki 1944 metų vasaros vis tikėjo, kad „turime laimėti, nes antraip mūsų laukia (...) tie baisūs dalykai, apie kuriuos kalbėjo Hitleris“. Karas iš Traudl „atima“ vyrą. Hitleris tėviškai guodžia jaunąją našlę. Ir save jis įsivaizduota „gyvanašliu“: „Kad jūs žinotumėte, kokius sprendimus aš turiu priimti vienas, visiškai vienas... Niekas nenori pasidalinti atsakomybės“.

Evos Braun (o jai atsiminimuose skiriama labai daug vietos) ir Adolfo Hitlerio vestuvėse švenčia vieni vaiduokliai: niekas nekalba nei apie pergalę, nei apie mirtį. Juose neliko nieko tikro. Jie abejingi ir ramūs, juokiasi, nes negali verkti ir kalbasi, kad neprabiltų nedrąsūs nusivylusios sąžinės balsai. Įsimintinas paskutinis fiurerio šmėkštelėjimas: „Jis, atrodo (...) jau yra toli nuo čia. Jis man kažką sako, bet aš nieko negirdžiu“. Moteris nesupranta net paskutinių Adolfo žodžių. Dramatiška  pabaiga. „Artistai“ išvaro patys save nuo scenos. Bet kodėl jie anksčiau amžiams „išvarė“ milijonus žiūrovų?

Klausimų kyla daug. Vienu atsikvėpimu kalbanti Traudl pateikia daug klausimų. Į juos neatsako. Ir gerai daro. Kiekvienas turi rasti savo atsakymą. Praėjus keliems metams po karo, rašytoja priekaištavo sau, kad lemiamu momentu leidosi plukdoma pasroviui. Tokiam „plaukimui“ į talentingai parašytus atsiminimus leisis ir kiekvienas skaitytojas. Ir vėliau nepriekaištaus sau, kad skaitė, kad pamatė nežinomus įvykius „svetimomis“ akimis. Ne vienas sakys: „Gaila, kad stenografistė, žurnalistė ir rašytoja nedirbo sekretore ir pas kitus po didžiąją istoriją braidžiusius žmones“. Rašytoja sugebėjo išbristi... O skaitytojas, „surijęs“ per porą dienų šią knygą, paskęs daugiaprasmiuose apmąstymuose.