Ikaro medžioklė

„Džordžas Makeilis buvo nepriklausomas pilotas, kol vieną dieną Meimos planetos tavernoje sutiko imtis rizikingos užduoties – parskraidinti Žemėn „Ikaro“ erdvėlaivį su paslaptingu archeologų aptiktu kroviniu. Ir tuomet Galaktika tarsi pasiuto – vytis „Ikaro“ metėsi beveik visos Spiralės rasės. Kodėl „Ikaras“ tapo persekiojamu triušiu? Kokį artefaktą gabena jis savo triume?...“
 
T. Zahn yra žinomas fantastikos rašytojas, gavęs prestižinį „Hugo“ apdovanojimą 1983 metais už apsakymą „Cascade Point“. Autorius yra parašęs keletą knygų Žvaigdžių Karų („Star Wars“) pasaulyje, išleidęs nemažai kitų fantastikos knygų ir apsakymų rinkinių.

„Ikaro medžioklė“ - tai fantastinis detektyvas, kurio dauguma veikėjų iki knygos pabaigos kažką slepia nuo skaitytojo. Slapukas yra ir pagrindinis herojus, kurio akimis sekame visus įvykius. Daugelis paslapčių bus išaiškinta tik paskutiniuose knygos puslapiuose. Todėl pabaigos scena yra gana netikėta. Mokslinės fantastikos elementų nėra labai daug, ir yra kur kas svarbesnė nuotykinė ir detektyvinė knygos dalis.

Savo ruožtu, ši knyga man pateikė nemalonų siurprizą – dalis pagrindinių herojų ir net dalis knygos scenarijaus yra labai panašūs į Alistair Maclean 1966 metais (T. Zahn pauglystėje) išleistos nuotykių/detektyvinės knygos „When Eight Bells Toll“ (ši knyga išleista lietuvių kalba 1995 metais pavadinimu „Numirėlio gerklėje“). Aišku, A. Maclean knyga nepretenduoja į fantastiką. Tiek vienoje, tiek ir kitoje knygoje pagrindinis herojus dirba siekdamas sugriauti nusikaltėlių grupuotę. Abiejose knygose pagrindinio herojaus viršininkas – „dėdė“ Artūras, tiesa, „Ikaro medžioklėje“ jis taip ir nedalyvauja veiksme. O ir atomazga yra panaši. Palyginimui:

„Tai nebuvo reikalinga. Automatų ir taip buvo pakankamai. Ir laikė juos 12 porų rankų, kurios priklausė patiems ramiausiems vaikinams, kokius tik aš kada mačiau. Ramūs, pasitikintys vaikinai vilnonėmis kepuraitėmis, juodai pilka maskuojančia apranga ir batais guminiais padais. Jų rankos ir veidai buvo juodi kaip suodžiai. Tik akys blizgėjo.“ „Numirėlio gerklėje“, p. 166.

„Net ir žinodamas, ko tikėtis, turėjau pripažinti, jog vaizdas įspūdingas. Tuzinas jų, susibūrusių sferos centre, įvairiomis kryptimis pradėjo leistis link korpuso, traukiami nežemiškos rasės sukurto gravitacijos lauko. Pro šalmų atvaizdus tik iš dalies buvo matyti į sutraiškytas iguanas panašūs veidai; regint šarvuotus šešėlius, tupinčius ant plačių pečių, absurdiška scena įgaudavo siurrealistinio atspalvio.
Tačiau sunkiosios artilerijos porūšiui priskiriami koviniai lazeriai, kuriuos jie spaudė rankose, ir į Antonevičių, brolį Džoną bei tris technikus nukreipti ginklų vamzdžiai neatrodė nei siurrealistiškai, nei absurdiškai.“ „Ikaro medžioklė“, p. 311.

„Ikaro medžioklė“ patiko man savo stiliaus lengvumu bei įdomiais veikėjų charakteriais. Ši knyga yra tinkama, jei ieškote lengvo skaitalo vakarui.