Ievos dukros

„Ar galima lyginti rimtą vyrišką melą – strateginį, architektoninį, seną kaip Kaino žodžiai – su mielom moteriškom fantazijom, kuriose nėra jokios prasmės ir netgi savanaudiškumo?“ – tokia įžanga mus pasitinka Liudmila Ulickaja naujausioje į lietuvių kalbą išverstoje knygoje „Ievos dukros“. Tiesa, jei bandysite originalo kalboje ieškoti tokio rašytojos rinkinio, nerasite - lietuviškai išleistą knygą sudaro penki apsakymai iš apysakos „Ištisinė linija“ (2002) ir vienas apsakymas iš 2003 metais pasirodžiusios knygos „Gyvenimo menas“. Beje, „Ištisinė linija“ Rusijoje pasirodė praėjus dvejiems metams po šlovę ir garsą autorei pelniusio romano „Kukockio kazusas“ (lietuviškai išleista 2006, Jotema). Šiuo atžvilgiu visiškai nesuprantamas lietuvių leidėjų pasirinkimas ir autorės kūrybos išskirstymas. Kodėl? Kokiais kriterijais remiantis buvo „išdraskyti“ autoriniai rinkiniai? Bet ne apie tai čia... Grįžkime prie pačios knygos ir šįkart itin įdomios autorės pasirinktos temos – moterų melo.

Kodėl moterys meluoja? Kuo moterų melas skiriasi nuo vyrų? Penki pagrindiniai apsakymai, kaip ir penki vakarai. Penki didieji melai – jie visi priklauso apysakai „Ištisinė linija“, o apsakymas „Gyvenimo menas“ pridėtas šalia iš anksčiau minėto rinkinio. Knygos idėja bendriausia prasme galėtų būti tokia: vyrai jei meluoja, tai dėl reikalo, o moterys... jos tiesiog gyvena melagysčių jūroje: „Dieve gailestingasis, kaip jos meluoja! <..> nei iš šio, nei iš to, be tikslo, aistringai, netikėtai, iš toli nenuosekliai, beviltiškai, be jokios priežasties... Tos, kurios tą dovaną turi, meluoja nuo pirmo iki paskutinio savo žodžio. Ir kiek tuose žodžiuose žavesio, talento, nekaltybės ir įžūlumo, kūrybinio įkvėpimo ir meistriškumo! Išskaičiuotam savanaudiškumui, suplanuotai intrigai čia vietos nėra. Tik daina, pasaka, mįslė...“ (7-8 psl.). Knygoje, pasak autorės, pateikiamas „nedidelis meninis šios problemos tyrimas, nepretenduojantis į visišką ar net dalinį jos sprendimą“.

Visų pirma kyla klausimas, kaip apibrėžti, nustatyti melą? Kas tas reiškinys, sukurtas žmogaus ir lydintis jį nuo gimimo iki mirties? Visais laikais – nuo Ievos iki Adomo – melas buvo svarbiausių ir didžiausių dramų užuomazga, kančių ir mirties priežastimi, istorijos katalizatoriumi. Knygą „Ievos dukros“ sudarančios istorijos liečia šią didelę temą, bet pateikiamas melo variantas – pats lengviausias ir nekalčiausias: melas gyvenimui pagražinti.

Šios knygos herojės – nesavanaudiškos melagės. Ir svarbiausias jų melavimo motyvas – nepasitenkinimas kasdieniu gyvenimu, kuriame vienai trūksta kūniškos meilės, kitai – romantinės, bet visoms labai svarbiai ir išskirtinai. Kaip teigė L. Ulickaja, „šios išradingos skirtingo amžiaus – nuo mergaitės iki senutės – apgaudinėtojos yra mano draugės, artimos, tolimos... Smagiausia čia yra tai, kad ši knyga apie melą – pati tikroviškiausia iš visų mano kūrinių...“

Visus apsakymus jungia viena ir ta pati veikėja – melagingų istorijų klausytoja Ženia. Tiesa, skirtinguose apsakymuose keičiasi jos šeimyninė padėtis, tam tikri faktai, bet tai tik detalės. Ženia tekstuose yra ta moteris, kuri, iš pradžių apgauta visų meluojančiųjų, patikėjusi ir susižavėjusi jomis, vėliau su didele nuostaba jas demaskuoja („melas, kad ir nekaltas, bet vis dėlto nuodas“). Beje, L. Ulickaja dar įžangoje išskiria du moterų tipus – tos, kurios moka meluoti (prototipas – antikos herojė Elena), ir tos, kurios nemoka meluoti (prototipas – Odisėjo žmona Penelopė). Ženia, matyt, būtų iš tų, kurios nemoka meluoti. Ji gyvena, rodos, gana įprastą, neišsiskiriantį gyvenimą, save net truputį nuvertindama, nuolatos grauždamasi dėl „savo sugriuvusios asmeninio gyvenimo“. Moterų draugijose ji neužima ypatingos vietos. Negalima sakyti, kad Ženia nemeluoja išvis, tačiau ji neturi tam tikros specialios, ypatingos melo savybės. Įsukta į melo verpetą, įaudrinta kitų moterų ypatingo gyvenimo, Ženia ne kartą susimąsto: „kaip kvailai aš gyvenu, galima sakyti, kad ir visai negyvenu...“ (35 psl.). O visos melagės – rudaplaukė Airin, dešimtmetė tamsaus gymio Nadia, paauglė Lialia, pagyvenusi dama literatūros profesorė Ana Venjaminova ir kitos apibūdinamos kaip žavingos, protingom žibančiom akim, stulbinamos, atviros, plepios... Meluojančios net ir pačios nežino, kurs jas nuves melas. Tai nenuobodu. Vėliau viename iš apsakymų atlikdama tyrimą su rusų prostitutėmis užsienyje ir supratusi, kad visos iki vienos jos meluoja ir pasakoja vieną ir tą pačią istoriją, Ženia tars: „melas varganas, bet tiesa dar labiau apgailėtina“(122 psl.).

Moterų melas visų pirma – tai kūryba. Apgaudinėjama rafinuotai, švelniai, subtiliai, su humoru, talentingai ir ryškiai, įžūliai ir nekaltai. L. Ulickaja neatsakinėja į klausimą, kodėl moterys meluoja, pirštu neparodo atsakymo. Meluojančios moterys, matyt, ir pačios sau nekelia tokio klausimo. Tai jų gyvenimas, stichija, nors ir netikras, išgalvotas. Ir tas nekaltas jų melas tėra bandymas pašviesinti, pasaldinti savo gyvenimą. Dėl to apsakymai tampa komiški, smagūs, dažnai absurdiški, neretai liūdni, sukurpti pagal moterišką logiką, su nelaukta pabaiga. Nors, tiesą sakant, „nelaukta pabaiga“ perskaičius porą apsakymų pradeda nebevisai galioti: įsikirtęs į sistemą, jog bus apgaudinėjama, pradedi šnipinėti, įtarinėti visas veikėjas (čia meluoja tik moterys!) ir bet kuriuo atveju jau lauki – kas gi šįkart pameluos ir apgaus. Tiesą sakant, kitų moterų apgautos ir tai supratusios moterys neatrodo simpatiškos. Kartais L. Ulickajos Ženia demaskuotąjį melą pasilieka tik sau: „neįmanoma buvo įsivaizduoti Airin veido, kuri iš karto būtų supratusi, kad yra demaskuota. Ir jos balso. Ir savo pačios gėdos, gėdijantis tos gėdos“ (41 psl.).

L. Ulickaja vienodai objektyviai aprašo ir „geruosius“, ir ne tokius gerus (neprotingus, nevalyvus, dvasiškai nesimpatiškus...), gal net visai nemėgstamus, nemylimus veikėjus. Čia ir glūdi meistriškumas – priversti skaitytojus reikiamą išvadą padaryti patiems, savarankiškai. Ir šiame rinkinyje išlieka svarbiausios rašytojos kūrybai temos: šeimos, buities, lyties problemos. Būtent pro šiuos akinius rašytoja žiūri į pasaulį. Kita vertus, L. Ulickaja – jokiu būdu ne feministinė rašytoja. Autorė yra sakiusi: „Manau, kad vyrai ir moterys viską daro skirtingai. Aš ne feministė ir nemanau, kad moterims reikia brautis į pirmą vietą. Svarbiausia – partnerystė. Ačiū Dievui, vyrui reikalinga moteris, o moteriai vis dar reikalingas vyras. O partnerystei svarbiausia – supratimas“. Apie partnerystę labiausiai, matyt, yra paskutinis knygos apsakymas „Gyvenimo menas“. Kita vertus, ir čia ne vyrai svarbiausia. Šis apsakymas truputį iškrenta iš bendro konteksto ir yra labiau apie moters stiprybę, moters gebėjimą prisitaikyti, keistis, išgyventi, pradėti gyventi iš naujo.

Kalbėdama apie psichologines veikėjų peripetijas, L. Ulickaja niekada nepuola stačia galva labai giliai į vandenį, neįsibėgėja, visada pradeda nuo seklumos, tarsi iš už kampo, bet vis dėlto sugebėdama ir suspėdama išvengti susidūrimo. Šiuose apsakymuose rašytoja labai tiksliai brėžia ištisinę liniją, nepaskęsdama detalėse ir nepakliūdama į dumblius. Viskas jos prozoje – ir ritmas, ir nuotaika, ir veiksmo dekoracijos – sudaro natūralų ir vientisą vaizdinį.

Dar grįžtant prie melo, norėtųsi padaryti vieną išvadą. Nors moterų melas ne iš reikalo, tarsi lengvabūdiškas įnoris, įgeidis, gyvenimo dekoracija, bet nuo jo ne mažiau skauda. „Ji gulėjo tamsoje ir tyrinėjo savo sielos žaizdą. Žaizda buvo dviguba. Viena – nuo be reikalo išeikvotos užuojautos neegzistavusiems<...>. Skaudėjo panašiai, kaip amputuotą koją – tai, ko nėra. Skausmo fantomas. Dar blogiau – skaudėjo, ko niekad nebuvo. Ir antra – nuoskauda dėl savęs pačios, kvailo triušio, panaudoto beprasmiam bandymui“ (41 psl.). Moterų melo prasmės suprasti neįmanoma. Ir neverta, matyt.

Kas labiausiai traukia skaitant rašytojos kūrybą? Gal jos jaukumas, naminė ir gerąja prasme miesčioniška proza. Skaitant susidaro įspūdis, kad L. Ulickaja vartoja žodžius ne tiesiai iš žodyno pateikdama į apsakymą ar dialogą, o kažkaip juos sušildydama, sužmogindama, pakeldama į kažkokį originalų, jos gerai ištobulintą bendravimo lygmenį, pasaulio matymo perspektyvą. Kritikoje teko skaityti nuomonių, jog šiais apsakymais rašytoja pasirodė kaip dar labiau subrendusi, dar tikslesnė ir stipresnė prozos kūrėja. Šiuose apsakymuose nebelieka to vos vos dar „Sonečkoje“ ir „Kukockio kazuse“ jaučiamo saldumo. Ji tarsi nustojo gėdytis būti neinteligentiška. Gali sau tai leisti.