Ieškojimai

Šauni mergina šešiolikos metų būdama debiutavo romanu apie pabėgusį iš namų jaunuolį, vėliau studijavo kino meną, o naujoje knygoje lyg ir tęsia tėvų ir vaikų, vaikinų ir merginų santykių temą. Tačiau, matyt, įgijusi per kelerius metus patirties ir pasisėmusi žinių iš kinematografo lobynų, dabar pasuka labiau vingiuotu keliu. Pabrėžtinai keistame, mįslių ir dramų kupiname romane ji ne tik aprašo neįprastos šeimos ne mažiau neįprastą likimą, bet ir tyrinėja lietuvių intelektualų diskusijoje itin mėgstamą meno ir beprotybės santykį. Jis jai atrodo labai painus ir skausmingas, nors kartu ir kerinčiai gražus. Prabilusi meniškos prigimties personažo lūpomis, autorė skaitytoją be paliovos vedžioja įmantrios jo sielos labirintais. Šie nesibaigia ir užvertus paskutinį puslapį: simboliai, metaforos, vaizduotės vaisiai byra tarsi iš gausybės rago.

Jaunoji prozininkė į savo užduotį žvelgia itin rimtai, todėl į romaną „sukrauna“ labai daug protingų pamąstymų, dvasinių ir protinių kančių. Taip pat nemažai sąsajų su kitais kūriniais: pradedant „vaikiška“ „Alisa stebuklų šalyje“, baigiant hamsuniškomis intonacijomis. Apskritai pasakojimui liejantis labai jaučiama kinematografo įtaka: veikėjas tarsi mąsto vaizdais (ne veltui imasi tapyti paveikslus), jausmus ir mintis išsako tapybiškais, romantiškai pakylėtais savo sudarkytos jaunystės paveikslais–nuotraukomis. O sudarkė ją motinos beprotybė – irgi aprašyta labai pakylėtai, su didžiulia nuostaba ir keistu žavesiu. Kiek bandžiau išpainioti sūnaus santykius su motina ir niekada negyvenusia seserimi, perskaičiusi iki pabaigos vis dėlto nepajėgiau jų suprasti. Daug liguistai painių sapnų, paveikslų, vaizdų – juos bando „surišti į vieną mazgą“ veikėjas, kalbantis šaltu, santūriu tonu, kuris truputį „išmuša iš vėžių“ ir atrodo grynojo proto produktas. Ir dar – gausi mistika, pikti kerai, abstrakčiai aprašytos kelionės į Rusiją (beje, rusiškose dialoguose –­ nemaža klaidų), vaikystės prisiminimų (kurgi be jų), fikcijų ir vizijų – kaip sakoma, velnias sprandą nusisuktų. O jau psichoanalitikai ir literatūros kritikai čia turėtų darbo iki gyvenimo pabaigos. Tarp kitko, nors romanas atrodo originalus, jame radau nemaža sąsajų su kitų jaunų lietuvių prozininkių – A.Vilkaitės ir L.S.Černiauskaitės – kūryba. Šios knygos veikėjai taip pat liguistai skendi savyje, dažnai ašaroja, drąsiai vaikštinėja ties tikrovės ir minčių riba, nevengia erotikos, absurdo, laukinių instinktų...Skaitai daugiausia iš smalsumo: ką gi dar „iškrės“ sumanioji autorė ir kuo galiausiai baigsis šie jos eksperimentai su nuolat įtampą išgyvenančiais keistuoliais?