Ieškojimai

Jauna rašytoja išleido antrąją knygą. Skamba neblogai. Žodis „jauna“ reiškia – naujas žmogus su nauju požiūriu, o „antroji knyga“ – kad pirmoji sulaukė pasisekimo. Tikriausiai tas pats laukia ir romano „Ieškojimai“ – nors knygos tema nebe socialinė. Bet ir autorei jau nebe šešiolika. Siužetas nėra pagrįstas istorija „Kaip mane mylėjo daug vyrų, o aš – tik vieną, kuris nemylėjo manęs, bet ką gi“. Vietoj egocentrizmo – esmės ir prasmės ieškojimai.

„Ieškojimai“ nėra autorės išpažintis. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, knyga apie žmogų, kuris ieško ir, aišku, randa. Radęs – džiaugiasi, kad ieškojo. Čia recenziją būtų galima ir pabaigti, jei paieškų objektas būtų gyvenimo meilė arba likimo audrų išblaškyti šeimos nariai. Tačiau romanas neprimena muilo operų – herojus trokšta laisvės, ramybės ir kūrybos kaip galimybės prisiliesti prie amžinumo. Tegul liečiasi: juk šeimą ir meilę jis jau turi, jas netgi įkūnija tas pats asmuo – pamišusi motina.

Taigi tekstas – apie „paribių žmones“, kurie nėra tokia jau reta literatūros kūrinių tema (pirmoji V. Blažytės knyga „Geltona pieva“ – apie jaunus narkomanus). Dažnas rašantis tautietis gręžiasi į šiukšlynus, psichiatrijos ligonines ir rodo pirštu: štai, jie irgi žmonės! Perskaitęs daugiau panašios literatūros, pats imi jaustis keistuoliu – nes nejauti amžinybės alsavimo į pakaušį ir nepadeginėji šieno kupetų kaimynų klėtyje, kaip tie herojai. Net imi piktintis, kodėl apie tave, tokį ypač normalų žmogų, niekas neparašo romano. Bet čia pat prisimeni statistiką: Lietuvoje darbą turi tik 1% psichikos ar protinę negalią turinčių žmonių, taigi „paribių žmonėms“ vis dar nesame tolerantiški ir tokia tema vis dar gali būti reikalinga. Juo labiau kad „Ieškojimuose“ vaizduojama psichikos liga – tik fonas gilesniems svarstymams.

Visgi dėmesio centre yra pasakotojo motina, kurios pamišimas naujas erdves atveria ne tik jai pačiai, bet ir ją supantiems žmonėms. „Beprotybė atrodo kaip dešimt susijaudinimų, iš jų atėmus patosinį poeto didingumą“, – teigia D. Prigovas. Būtent didingumą ir norėtųsi atimti iš V. Blažytės teksto. Tik ne poetinį, o kinematografinį: autorė meistriškai žaidžia vaizdais, aprašinėdama vizijas, tačiau pernelyg romantizuodama psichikos ligą rizikuoja, kad jos skaitytojais taps tik paaugliai, besižavintys kiekviena nekasdiene patirtimi. Gal kaip atskaitos taško ir nereikėtų imti D. Prigovo beprotybės apibrėžimo, mat, anot kitos šio autoriaus įžvalgos, šunį galima gauti iš penkių kačių atėmus vieną pelę. Deja, tai padarius katės tiesiog įsiunta ir nė iš tolo neprimena šuns. Tačiau „Ieškojimuose“ aprašytas pamišimas į tikrą psichikos ligą irgi neatrodo panašus.

O kita ribinė situacija – mirtina liga – kūrinyje atskleista gerai. Sergančios merginos portretas piešiamas įtikinamai, galima sakyti, pasirodžius šiai veikėjai vangiai besiplėtojusi istorija įgauna pagreitį, veikėjų santykiai tampa kompleksiškesni. Ryškus personažas, aiškus jo vaidmuo istorijoje pagyvina kūrinį, o pamąstymai apie gyvenimą ir mirtį šalia sergančios merginos atrodo natūraliai.

Romane nemaža ir mistikos. Sielų kelionės, vietos, kur pasąmonės pasaulis susiliečia su tikrove, ir kiti panašūs elementai gali ir nepatikti, bet autorė diplomatiškai išsisuka, pateikdama nepaaiškinamus dalykus kaip išimtinai „paribių žmonių“ patirtį. Tikroviškumą kuria tai, kad ši patirtis – kolektyvinė (tos pačios vizijos aplanko tarpusavyje nesusijusius žmones), bet mistiškasis pasaulis neįrodinėja savo realumo juo netikintiems. Tegul sau gyvena paklydime. Skaitytojas irgi gali lengviau atsipūsti – niekas jo nevers įtikėti stebuklingomis miško laukymėmis.

Kol skaitytojas ieško savo tiesų, autorė pastebi atradusi savitą stilių. Ilgos, vientisos, gerai nuobliuotos žodžių grindlentės dengia kūrinio prasmes. Šias išvysti galima tik pro plyšius – romano veikėjų samprotavimus. Bet ne visada grindlentės tobulai lygios – skaitant kartais susidaro įspūdis, kad žodžiai ir mintys nėra viena, kad rašymo malonumą kartais nustelbia noras pasidalyti savo atrastomis prasmėmis. Labiau surambėjusios sielos skaitytojas, netekęs skaitymo džiaugsmo, gali padėti knygą į šalį, o jautresnis, užliūliuotas žodžių grandinių, – pulti prie kito kraštutinumo, t. y. patikėti kiekviena bent kiek abstraktesne teksto fraze.

Per atsiknojusias grindlentes tarsi plaktuku kaukšteli laiku ir vietoje pavartojami marinistiniai elementai. Jūra, uostai atspindi ieškojimo idėją ir yra išplitę per visą kūrinį, nors didžiosios romano dalies veiksmas vyksta tame pačiame mieste ir netgi tame pačiame bute, kur herojus nubunda su mintimi, kad „laivai skęsta į pietus, o kregždės skrenda gilyn“. Kelionė kūrinio pabaigoje tik patvirtina visą romaną persmelkusią išvykimo nuojautą.

Nujaučiu, kad „Ieškojimai“ V. Blažytės gerbėjų kompaniją pagausins, o dar po poros metų bus galima parašyti: „Jauna autorė – trečioji knyga.“